Šį penktadienį, balandžio 4, Liverpulyje (Didžioji Britanija) prasideda „conricerca“, darbininkų klasės tyrimas. Pateikiame vieno iš šio tyrimo iniciatorių, neseniai atvykusio į Didžiąją Britaniją iš Slovakijos, pamąstymus.

       Man atrodo, kad šio projekto tikslas yra angažuotis klasiniam aktyvizmui. Kai aš atvykau į šį miestą, radau įvairių aktyvistų grupių, atliekančių tam tikrus veiksmus, kuriuos jie laiko alternatyviais, radikaliais, antikapitalistiniais. Manau, kad tie veiksmai yra geri, bet jų nepakanka. Grupės yra fragmentuotos, ir joms tai patinka. Jų politinis mąstymas taip pat nelygiavertis. Be abejo, jie gražūs žmonės! Bet vien tik prisijungimas prie jų veiksmų nepadėtų nei man, nei jiems – trūksta kažko esminio.

       Manau, trūksta iniciatyvos, atviro tikslų, mąstymo ir požiūrio integracijos. Integracija laikau ne pastangas suvienyti egzistuojančias perspektyvas, ne bandymus koordinuoti grupes ar veiksmus. Integracija man reiškia bandymą mesti iššūkį tam tikroms kasdienybės sritims ir suteikti mūsų veiksmams meninę išraišką. Tai – bandymas surasti savo kryptį, prisiliesti prie istorijos ir miesto, suvokti dabartį, pajusti jos prieštaravimus. Tai kartu yra ir bandymas suvokti, kur slypi klasinis antagonizmas, kaip jis reiškiasi šiame uosto darbininkų mieste.

       Šiemet Liverpulį – Europos kultūros sostinę’08 užgrius kalbų apie mūsų kasdienį gyvenimą. Didžioji dalis tų kalbų ideologiškai atspindės valdančiosios klasės požiūrį. Ideologinės produkcijos gamintojai įvairioms klasėms priklausantiems miesto gyventojams „siuntinės“ įvairias „žinutes“, atsakymus į klausimus „kur „mes“ einame?“, „kas „mes“ esame?“, „ar „mes laisvesni, nei galvojame?“, „kur „mūsų“ ribos?“, „kokia yra šio miesto tapatybė?“. Šitos naujos, postindustrinės, kosmopolitiškos „bendruomenės“ diskursas atakuos atgyvenusius „juodadarbius vyrukus“, jų tradicijas, darbininkišką tapatybę (atleiskit, nostalgiją!). Žinoma, kruopštūs padlaižiai „intelektualai“ pasirūpins, kad valdančiosios klasės ideologinis produktas įtariems ir skeptiškiems „runkeliams“ būtų parduotas gražiai įpakuotas, todėl bus pasitelktos įvairios dialogui/ dalyvavimui/ patirčiai skirtos platformos, susirinkimo vietos ir projektai. Darbo klasės žmonių „knisimo“ metodai darosi vis subtilesni (žinoma, darbovietėse subtilumas taip neatsiranda!)

       Tokiomis ideologinio kapitalistinės diktatūros triumfo sąlygomis komunistui būtų gėda likti namie. Klasinis oponentas neturėtų rinktis vien tik kartu su bendraminčiais, atsukti nugaras triukšmingai kapitalistinei kultūrai, užsidaryti saugiose erdvėse ir žiūrėti filmus apie tai, kaip buvo gera, kai mes stiprūs ir galėjome žygiuoti demonstracijose. Manau, priešingai, mes turime stebėti miestą tokį, koks jis yra, o ne nuolat prisiminti, koks jis buvo. Man patinka frazė „exit forward“ – „išėjimas į priekį“. Kapitalizmas veikia pagal šią strategiją. Kaip Protėjas, kapitalas naudojasi savo krizėmis, kad transformuotųsi ir plėstųsi. Keista, kad darbo klasės (arba engiamųjų) vedliams nerūpi dabartis, tokia, kokia ji yra, jie arba žvelgia į praeitį, arba į ateitį (kai jie kalba apie tai, kas vyksta, jie primala teorijų, paveldėtų iš praeities).

       Manau, antikapitalistas turi žvelgti atviresnėmis ir smalsesnėmis akimis. Žinoma, turime žmonėms priminti šio miesto darbininkų klasės istoriją. Bet tik konfrontuodami su kasdienybės kultūra (kurioje mūsų santykiams tarpininkauja prekės), o ne vien tik su kultūriniais renginiais, mes galime suvokti tikruosius klasinius prieštaravimus. Taip patrauksime ne tik kairiuosius ar žmones, besitapatinančius su darbininkų klase, bet visus rinkos paveiktus žmones, esančius akis į akį su išprotėjusiu pasauliu. (Neseniai diskusijoje „Ar mes laisvesni, nei galvojame?“ tokia moteris pasakė, kad jai materialiai visko užtenka, bet ji nelaiminga, jaučiasi izoliuota, norėtų grįžti į bendruomenę, kontroliuoti maistą, kurį valgo, kontroliuoti tai, ką vartoja... ir gyvenimą, kurį gyvena.)

        Tikra sėkmė, kad kai kurie mūsų judėjimų „šviesuoliai“ praeityje traktavo istorinę dabartį pagarbiai, jausdami tęstinumą, pasitelkdami vaizduotę. Vienas iš jų įrankių buvo darbininkų tyrimas (conricerca). Gal būtent jo šiandienai ir trūksta.

        Conricerca tikslas yra politinė strategija. Politinė, nes ja siekiama darbininkų klasei pateikti jų situacijos mieste vaizdą. Strategija, nes ja siekiama rasti ir žmonėms atskleisti properšas sistemoje, silpnąsias kapitalizmo vietas, ir savuosius atradimus transformuoti į kovas prieš kapitalą. Jei nenorime apsiriboti radikaliu akademiniu tyrimu, privalome turėti omenyje ne tik politinį turinį, bet ir visą procesą, kurį turime išjudinti. Tai gali būti sunkiausia užduotis, nes mieste nėra darbininkų radikalų ar engiamųjų judėjimų, o bet koks strateginis mąstymas netgi kairiųjų laikomas „ekstremizmu“. Daugelis žmonių yra pavargę nuo politikos, skeptiški ir jaučiasi nugalėti.

         Nepaisant to, manau, kad visada įmanoma „pažiūrėti realybei į akis, neatmetant jos, aprėpiant esamus prieštaravimus, balansuojant tarp jų judėti į priekį.

         Darbininkų tyrimas – idėjos:

-         sudaryti conricerca, klasinės sudėties, vertės teorijos, globalinės politinės ekonomijos, kapitalo srautų, studijų grupę,

-         Liverpulio regeneracijos (regeneracija – verslo ir komercijos, korporacijų ir laisvosios rinkos antplūdis) programų istorija

-         Ar esama ryšio tarp uosto darbininkų judėjimo sutriuškinimo 1998-aisiais ir korporacinės regeneracijos pradžios?

-         Rinkti ir tirti informaciją apie regeneraciją iš oficialių šaltinių

-         Išsiaiškinti įdarbinimo struktūrą (pasirinktose teritorijose), darbo pobūdį ir kokybę,

-         Įvertinti socialinių paslaugų sistemas ir bendruomenių plėtrą: apibrėžti jų integraciją į sistemą, kaip kapitalizmas paplito „viešajame“ miesto sektoriuje

-         Menas ir regeneracija: suprekinimas, autonominių erdvių rolė

-         Kalbantis su paprastais žmonėmis bus bandoma įžvelgti sistemos properšas ir konfliktų zonas

-         Ar galimi kontrpuolimai? Vietinės bendruomenės ir socialiniai tinklai, darbo ir mažumų problemos, kultūrinės erdvės ir internetas, viešųjų erdvių atsikovojimas, kūrybiški išpuoliai gatvėse.

-         „Apolitiškų“ darbo klasės žmonių kasdienybės kultūra

-         Regeneracija ir žemės kaina

-         Diskursyvi regeneracijos analizė: tegu pasisako kritikai (menininkai, protestuojantys miestiečiai, kairieji, etc.)

Anarchija.lt
2008.04.03.