Birželio 30 d., trečiadienį, dvidešimt žmonių pareiškė norą atlikti apostazės aktą – sąmoningai atsiriboti nuo Romos katalikų bažnyčios. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje jie užregistravo pareiškimus, kuriais atsisakė priklausyti Romos katalikų bažnyčios organizacijai. Akcijoje dalyvavę žmonės taip pat atsisakė bažnyčios teikiamų sakramentų ir pareikalavo atlikti atitinkamus įrašus krikštų įrašų knygoje bei kituose bažnyčios dokumentuose.

Pareiškimų įteikimą inicijavęs Feministinis frontas (FeF) mano, kad apostazė yra pilietinė akcija, kuria protestuojama prieš milžinišką politinę katalikų bažnyčios įtaką sekuliariai visuomenei. Statistiniai duomenys rodo, jog net 79 procentai Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, tačiau iš jų tik 10 procentų reguliariai lankosi sekmadieninėse Mišiose.

Tuo tarpu Bažyčia, manipuliuodama jų vardais, gauna milžinišką paramą iš valstybės biudžeto kaip didžiausia religinė bendrija ir skelbiasi moraliniu autoritetu, neva atspindinčiu didžiosios visuomenės dalies pažiūras. Bažnyčia Lietuvoje gali daryti įtaką įstatymdavystės procesui, turėti etatinių sielovadininkų valstybinėse ligoninėse, kištis į psichiatrijos ir medicinos sritis. FeF manymu, katalikų bažnyčia iš tikrųjų tapo politine organizacija.

Prie Katedros varpinės bokšto susirinkę žmonės netrukus patraukė arkivyskupijos kurijos link. Čia jiems teko keletą minučių palaukti gatvėje, nes jų pasitikti išėjęs Vilniaus vyskupas A. Poniškaitis pareiškė nesitikėjęs tiek daug lankytojų, todėl turįs parengti posėdžių salę.

Į salę atnešus daugiau kėdžių, akcijos dalyviai susėdo ir pradėjo pokalbį su vyskupu, kuris ištisą pusvalandį bandė atkalbėti dvidešimtuką nuo tokio „beprasmio“ žingsnio. Vyskupo kalba buvo įkyriai demagogiška ir akivaizdžiai prieštaringa. Jis nuolat įtikinėjo, kad „krikšto neįmanoma atsisakyti“, tačiau po kurio laiko pažadėjo, kad bažnyčios knygose bus padaryti įrašai apie jo atsisakymą.

Svarbiausia žinia, kurią pranešė A. Poniškaitis yra ta, kad jokių dokumentų, kurie patvirtintų santykių su bažnyčią nutraukimą, pati bažnyčia neduos. Bažnytininkas patvirtino, kad vyskupas Juozas Tunaitis anksčiau buvo pasirašęs kelis apostazės aktus, tačiau vėliau nusprendė tokių pareiškimų nepasirašinėti, nes „jie patenka į internetą ir kenkia Bažnyčios autoritetui“.

Po bevaisio pokalbio apostazės dalyviai pakilo į antrą kurijos aukštą ir užregistravo savo pareiškimus. Šie raštai dabar keliaus į jų krikšto ir kitų sakramentų priėmimo vietas, o vietos kunigai bažnyčios knygose šalia įrašų apie sakramentų priėmimą padarys įrašus apie jų atsisakymą. Tačiau vyskupas A.Poniškaitis atsisakė pateikti pažymas, jog tokie įrašai buvo atlikti. Pagrindinis jo argumentas: „Bažnyčia nėra įpareigota to daryti“. Vadinasi, žmonėms, panorusiems gauti oficialų raštą, reikės ieškoti juridinių svertų, kurie priverstų bažnyčią pateikti apostazės įrodymus.

Įdomesni akcijos momentai ir išvados:

1) Didžioji žiniasklaida šią akciją atkakliai norėjo susieti su A. M. Brazausko laidotuvėmis. Tačiau tokios sąsajos yra absurdiškos, nes akcija buvo suplanuota beveik prieš mėnesį.

2) A. Poniškaičio demagogija buvo toks nuobodi ir varginanti, kad viena akcijos dalyvė neiškentusi atsistojo, pasakė keletą tiesos žodžių vyskupui ir demonstratyviai išėjo.

3) Su bažnyčia gražiuoju susitarti neįmanoma, ji supranta tik įstatymų arba politinės jėgos kalbą. Norintys oficialiai įforminti tikėjimo atsisakymą bus priversti bylinėtis su šia institucija arba pasitelkti politinį spaudimą.

2010 m. birželio 30 d.