Po to, kai mečiau velniop visus darbus, sulaukiau, galima sakyti, dar neregėtos pamokymų audros iš draugų ir bičiulių. Vieni aiškino, kad greitai pradėsiu gailėtis tokio žingsnio, kiti atvirai sakė, kad net man tokio išsidirbinėjimo jau per daug, treti vadino bepročiu ir siūlė kreiptis į psichiatrą, ketvirti klausė, ar nesiruošiu nusižudyt.

Ne, blet, tikrai nesiruošiu. Nei klausyti tokių supistų pamokytų, nei žudytis. Tiesa sakant, kuo labiau visi nepatenkinti tokiu mano elgesiu, tuo labiau noriu ir toliau elgtis dar blogiau. Bybį dėjau ant visų pamokymų.

Dabar jau žinau: nedirbantis žmogus šitoj visuomenėj atrodo nesveikas. Kaip sakė nacių propagandistai: „Darbas išlaisvina“. Tik jie pamiršo pasakyti nuo ko – nuo visuomenės priekaištų. Mūsų vis dar postkomunistinė visuomenė įsitikinusi, kad kiekvienas individas privalo dirbti. Tipo, stengtis valstybės labui.

Pisau aš šitą valstybę ir jos gerovę. Kuo daugiau nuostolio jai atnešiu, tuo labiau savimi didžiuosiuosi. Keista, visą gyvenimą (nuo tada, kai gavau pasą) dirbu ir net nesusimąsčiau, kas atsitiktų, jei vieną dieną nuspręsčiau to nedaryti. Pasirodo – būti laisvu žmogum yra sunku. Ne tik dėl to, kad visi aplinkui tau aiškina, kaip gyventi, bet labiausiai dėl to, kad visi iš tiesų „galvoja“, kad savo noru nedirbantis žmogus yra nesveikas.

Eikit jūs na chuj! Man visiškai pochuj, ką apie mane galvoja žmonės. Darbas yra skirtas neturintiems vaizduotės – jis leidžia ir toliau negalvoti, ką veiki šitam pasauly. Man daug labiau patinka gauti socialinę pašalpą, vos sudurti galą su galu, valkatauti, kęsti amžinus nepriteklius, bet būti laisvu žmogum.

Ach, kaip man gaila tų žmogelių, kurie turi pinigų, bet neturi laiko gyventi. Amžinai visur skubantys robotukai. Kada jus užpis toks gyvenimas?

Štai, pažvelkite į mane – esu jūsų išlaikytinis. Guliu sau prie ežero, deginuosi saulytėje, rūkau, geriu alų, mėgaujuosi kvaila egzistencija. O jūs – jūs nieko daugiau nedarote, tik dirbate. Grįžtate namo pavargę ir net neturite jėgų pasidulkinti. Gyvenate prie televizoriaus ir jeigu ką nors smaukote – tai televizoriaus pultelį. Keikiate politiką ir politikus. Labai jaudinatės, jeigu numiršta koks nors atseit svarbus asmuo. Oi, kokie jūs nevykėliai! Kaip toj reklamoj: nes jūs to verti, blet!

Kad netapčiau toks, kaip jūs, nusprendžiau toliau studijuoti. Juk jeigu nori maištauti, neužtenka nieko nedaryti arba daryti vien nepadorius dalykus – reikia daryti, ir kuo daugiau! Įstojau studijuoti socialinės ir politinės kritikos, nes visada maniau, kad kritika yra tikrasis mano pašaukimas. Stengsiuosi kiek galima daugiau gauti ir sužinoti iš sistemos, kurią žadu sugriauti. Mokysiuosi tam, kad išmokčiau ne statyti, o griauti – širdyje nešiu naują pasaulį, kaip sakė kažkoks garsus anarchistas.

Na chuj kapitalizmą! Kiek galima gyventi tik dėl darbo? Kiek galima kęsti amžiną išnaudojimą? Juk viskas yra ne taip, kaip moko mokykloje, o priešingai – dirbti yra šlykštu. Dirbantysis išnaudoja savo gyvenimą tam, kad ir toliau būtų dar daugiau išnaudojamų žmonių, kad viskas ir toliau būtų dar blogiau, kad niekada nesibaigtų išnaudojimas, blet, dirbantys žmonės yra kalti dėl to, kad viskas taip blogai. Šita sistema nepaleidžia kaip matrica ir stengiasi vis stipriau užvaldyti visus protus.

Man šlykštu – galima dirbti kapitalizmui, bet kam jį aukštinti? Kam įteigti sau, kad darbas kažką puošia? Jeigu mes norime būti laisvi, pirmiausia turime suprasti, kad yra priešingai. Šitas pasaulis – nei geras, nei blogas, jis yra toks, kokį mes jį sukuriame, ir nesvarbu, ką mes darytume, turime išlikti orūs – bent giliai viduje niekinti išnaudojimą ir nelygybę. Nors laisvė – visiška laisvė – yra utopija, bet utopijomis netiki tik bukagalviai. Jeigu mes visi patikėtume, kad galime išsivaduoti, aš neabejoju, mes sugriautume šią sistemą.

O kol kas – kol esu jaunas ir kvailas – semsiuosi išminties universitete, gyvensiu nieko nedirbdamas ir kursiu utopinius planus, kaip viską pakeisti.

Jau žinau: būti laisvu žmogum labai sunku. Bet tai ne priežastis tapti vergu. Mąstanti siela laisva.