Prieš kurį laiką Aleksandras Tarasovas rašė, kad kairiųjų judėjimo Rusijoje nėra, yra tik atskiros asmenybės, prisilaikančios kairiųjų pažiūrų. Iš pradžių aš su juo ginčijausi, bet blaiviai apmąstęs nutariau sutikti. Judėjimui reikia jeigu ne masiškumo, tai bent jau tam tikros kritinės žmonių masės, turinčios panašias pažiūras ir interesus.
Judėjimas neįmanomas be konkrečios kasdienės veiklos, nukreiptos į konkrečius taktinius, politinius, o galiausiai – ir į strateginius uždavinius. Diskusijos judėjimo viduje rengiamos kaip tik dėl šitų uždavinių – diskutuojama, kaip juos geriau išspręsti. Deja, nieko panašaus šiandien neturime.
Tarp Rusijos kairiųjų per Gruzijos karą kilo charakteringa diskusija. Ginčai apsiribojo klausimu – ar verta remti Rusijos imperializmą, nukreiptą prieš amerikietiškąjį, arba atvirkščiai. O gal verta užimti bešališką poziciją, vienodai smerkiant abi puses? Tik štai nelaimė – nei Rusijos, nei Amerikos imperializmui mūsų parama arba mūsų pasmerkimas neatnešė nei žalos, nei naudos. O išdidus abiejų pusių pasmerkimas galėjo suteikti tik moralinį pasitenkinimą mums patiems. Ir niekas nė nesirengė pagalvoti apie tai, kaip pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi, kaip pakoreguoti savo dienos darbus. Nes nebuvo jokios dienotvarkės. Niekas nė nebandė jos sudaryti.
Paprastai kalbant, nebuvo jokios politinės diskusijos. Taktikos nėra, nes nėra strategijos. O strategijos nėra, nes nėra nė mažiausio domėjimosi politika ir visuomenės pertvarkymu.
Patogią už nieką neatsakančio ir moraliai nepriekaištingo kritiko poziciją nuginčyti gali tik dar principingesni ir dar neatsakingesni kritikai. Todėl vienintelė kokią nors praktinę prasmę turinti reali kova vyksta tarp pačių kairiųjų grupių, kurios negaili pagiežos ir purvo puldamos viena kitą. Tai suprantama. Tarpusavio smerkimas, skilimai ir nepritariančiųjų šalinimas pasirodo VIENINTELĖ reali politika, kurioje tokie aktyvistai sutinka dalyvauti. O kadangi nėra jokios politinės praktikos ir nėra jokio kriterijaus, leidžiančio atskirti principinius nesutarimus nuo antraeilių ir taktinių, tai bet kokie nesutarimai grupėje virsta skilimo ir nesutinkančiųjų šalinimo priežastimi. Beje, įmanoma ir priešingai – žmonės lieka kartu „tolerancijos” ir „vienybės” vardan, nors tarp jų jau nieko ar beveik nieko nėra.
Kairieji mėgaujasi sakydami teisingus žodžius apie neteisingą pasaulį. Kuo neteisingesnis mums atrodo pasaulis, tuo maloniau mums jį kritikuoti. O štai praktinė veikla keičiant pasaulį tokio malonumo neteikia. Kadangi pasaulio negalima pakeisti iš karto, tai bet kokie mūsų veiksmai yra daliniai, neužbaigti, reformistiniai ir oportunistiniai. Kokia radikali nebūtų politinė praktika,, visada galima teoriškai įsivaizduoti kažką dar radikalesnio ir tuo pačiu pagrįsti kaltinimą kitam, kad jis užsiima oportunistine politine praktika. Kuo mažiau kritikas užsiima politine praktika, tuo lengviau jam formuluoti savo kaltinimus.
Žinoma, akademinė ir sektantiška kairė anaiptol neatmeta praktikos. Galima susigalvoti tūkstančius praktinių darbų ir dirbti juos nuo ryto iki vakaro, galima dalinti atsišaukimus niekaip nevertinant jų įtakos skaitytojams, galima leisti laikraščius ir kurti internetinius puslapius nesidomint, kiek žmonių juos skaito ir kokią įtaką jie daro skaitantiems. Sektantiškai akademinis kairumas, paplitęs mūsų tėvynėje, atmeta ne praktinę veiklą, jis atmeta tik politinės praktikos būtinybę. Ta prasme, kad politika yra galimybių menas. Ir dar ta prasme, kad politika – tai ne poelgiai, nukreipti į gerų pažįstamų grupę, o į visą visuomenę. Arba bent jau didelę visuomenės dalį. O visuomenė apie tuos poelgius turi bent sužinoti. Apie tai mūsų kairuoliai mažiausiai rūpinasi. Cenzūra ir informacinė blokada jiems yra ne kliūtis, o universalus alibi, leidžiantis nesirūpinti auditorijos plėtra.
Daliai Rusijos kairiųjų būdinga meilė profsąjungų kovoms, kurias remdami jie gali pasiteisinti: štai, matote, mes gi dalyvaujame kasdienėje veikloje! Taip, kairiesiems ryšių su profsąjungomis klausimas principinis ir, galima sakyti, būtinas. Tik nereikia pamiršti ir kitos reikalo pusės. Profsąjungų kovos yra pačios konservatyviausios iš visų klasinių kovų, labiausiai gynybinės ir biurokratizuotos. Jos būtinos, bet jomis užsiėmus taip, kaip šiandien – be strateginės perspektyvos, be didelių uždavinių, be sąryšio su politika, anaiptol nebūtina būti marksistu ar susipažinusiu su kairiųjų teorijomis. Taip, kairieji radikalai, tapę gerais profsąjungų organizatoriais (beje, tokių atvejų nėra daug), tai visgi didžiulis žingsnis pirmyn (Leninas ne veltui profsąjungas vadino „komunizmo mokykla”). Tai praktinės veiklos mokykla, reikalaujanti abstrakčią ideologiją susieti su realiu gyvenimu.
Rusijos kairieji šiandien ne tik apolitiški, bet mažai tesidomi ir socialine praktika. Jie yra komentatoriai, o ne dalyviai. Bet netgi šis jų vaidmuo gana savotiškas. Anaiptol ne kiekvienas įvykis vertas jų dėmesio. Einamuosius klausimus mūsuose kairieji aktyvistai skirsto į tuos, kurie verti dėmesio, ir tuos, kurie to susidomėjimo neverti. Lyg tyčia juos dominantys klausimai visiškai nedomina ir nesulaukia jokio atgarsio visuomenėje (įskaitant, beje, ir daugumą darbininkų). Ir priešingai, klausimai, sukeliantys visuomenės susidomėjimą, dažniausiai nesulaukia jokios kairiųjų reakcijos.
Žinoma, reikia daryti pataisą dėl valdančiųjų sluoksnių politikos, žiniasklaidos manipuliacijų, propagandos ir dominuojančios kultūros – visa ideologinio dominavimo sistema kapitalizmo sąlygomis siekia marginalizuoti, izoliuoti ne tik sistemos priešininkus, bet ir išstumti už visuomenės dėmesio ribų tuos įvykius ir klausimus, kurie yra iš principo svarbūs formuojant politinę alternatyvą. tačiau ši valdančiųjų sluoksnių politika kairiesiems keistu būdu yra ne kliūtis, kurią reikia įveikti, o savo abejingumo visuomenės gyvenimui pateisinimas. Dominuoti reiškia dalyvauti visuomeninėje diskusijoje ir ją įtakoti. Tam, kad tave išgirstų, reikia kreiptis į auditoriją ir kalbėti tą, ką ji pasiruošusi klausytis. Neignoruoti visuomenėje kylančių klausimų, o stengtis į juos atsakyti ir pateikti atsakymus priimtina forma. Kad visuomenei taptų įdomūs klausimai, kurie yra svarbūs kairiesiems, mes patys turime reaguoti į visus visuomenei svarbius klausimus – savaip, pateikdami savo požiūrį.
Kairieji mėgsta neramumus, protestus ir konfliktus. Bet jeigu konflikto tema nėra jų iš anksto suplanuota ir neatitinka jų (subjektyvaus inteligentiško) supratimo apie „klasę” arba „politiką”, tai jie tokiuose įvykiuose nedalyvauja ir stengiasi jų demonstratyviai nepastebėti (kaip, pavyzdžiui, buvo su automobilistų protestais). Čia kairieji radikalai labai panašūs į valdžios propagandistus ir ideologus, nors pradiniai postulatai ir kiti. To, ko mums nereikia, to nėra. Paskui, kai konfliktas ypatingai išsiplečia, kai jo nebegalima ignoruoti, jie gali su netikėtu entuziazmu mestis į jį, bet ne tam, kad paveiktų jo vystymąsį, kryptį ar ideologinį politinį turinį, o tik dėl demokratinio solidarumo, mechaniškai pridėdami savo ne itin gausius kūnus prie stichiškai susibūrusios minios.
Galima eiti ir su liberalais, ir su griaunamų kotedžų gynėjais, kuriuos dar vakar ignoravo dėl jų buržuaziškumo. Galima pamojuoti vėliavomis ir svetimo mitingo pakraštyje. Galima prie jo rezoliucijos pridėti du tris „politinius” reikalavimus, aiškiai numanant, kad jie ne tik nebus įvykdyti, bet ir nėra susiję su mitinguojančių dienotvarke. Tiesa, įpykusi minia mielai paremia antivyriausybinius šūkius, bet ne todėl, kad yra pasirengusi sistemingai ir aktyviai kovoti už vyriausybės atstatydinimą ar juo labiau už politinę alternatyvą, valdžios pakeitimą. Greičiau, politinius loizungus socialiniai judėjimai naudoja kaip savotiško šantažo įrankį. Jeigu jūs grąžinsite mums teisę prekiauti naudotais užsieniniais automobiliais arba panaikinsite transporto tarifų padidinimą, mes nebereikalausime premjero atsistatydinimo.
Norint judėjimą padaryti politiškai efektyviu, reikia ne deklaratyvių antivyriausybinių lozungų, o sisteminių reikalavimų, susijusių tarpusavyje ir išplečiančių socialinę protesto bazę. Štai čia labai reikėtų kairiųjų intelektualinių išteklių, jų teorinių žinių, kurias, pagaliau, būtų galima panaudoti praktikoje. Deja…
Mūsų kairieji mėgsta nuobodžius kino filmus ir protingas knygas, perkrautas filosofine leksika ir gražiais, nesuprantamais terminais. Tai įšventintųjų kalba. Tokia kalba labai tinka uždarai kastai, visaip besistengiančiai atsiriboti, kad, neduok dieve, neįsileistų į savo tarpą pašalinių ir naujokų, nepraėjusių ilgo ir sudėtingo patikrinimo bei įšventinimo proceso.
Kairiųjų ideologija apsiriboja baigtiniu formulių rinkiniu, atitikimas kurioms rodo kairumo laipsnį. Svarbiausias klausimas apie praktinius visuomenės pokyčius čia ir dabar, mūsų gyvenime, paliečiančius milijonų žmonių gyvenimus, nėra keliamas iš principo…
Dar vienas būdas apsirūpinti moraliniu alibi yra nuolatinės nuorodos į represijas, policinį ir administracinį valstybės spaudimą. Visgi kitose šalyse, kitu istoriniu laikmečiu spaudimas buvo nepalyginamai didesnis (netgi antiglobalistai Europoje susiduria su kur kas žiauresnėmis policinėmis priemonėmis), o tai nesustabdė judėjimo vystymosi. Galbūt priežastis slypi ne valdžioje, o visuomenėje? Ir tame, kad kairiesiems ne tiek priešiška valdžia, kiek abejinga visuomenė? Negi tik visuomenė dėl to kalta, negi kairiesiems nereiktų būti savikritiškesniais?
Žinoma, tiems „revoliucionieriams be revoliucijos” jų pozicija atrodo doroviškai patogi ir moraliai nepriekaištinga. Nors iš šalies žiūrint viskas atrodo kiek kitaip. Sektantai, laikantys save revoliucionieriais, yra ciniški žmonės, nes nuoširdžiai tiki, kad dalyvavimas „revoliucinėje kovoje” išlaisvina juos nuo bet kokių moralinių įsipareigojimų prieš buržujus, reformistus, revizioniostus, miesčionis ir išvis prieš bet ką, išskyrus kitus „tikrus revoliucionierius”, prie kurių jie priskiria tik savo grupės ir savo artimųjų rato žmones. Todėl kuo nuoširdesni jų įsitikinimai, tuo didesnį pagrindą aš turiu netikėti nė vienu jų žodžiu. Apgauti, pakišti kitaip mąstantį arba sėkmingiau dirbantį kairįjį jiems yra šaunu, jie padarys tai visiškai abejingai ir įsitikinę savo teisumu bei dorybingumu.
Padėtį galima pakeisti. Dar daugiau, pakeisti ją galima gana lengvai – reikia tik pasikeisti patiems. Nežiūrint į tai, ką kalba moralistai ir pamokslininkai, pasikeisti patiems kur kas paprasčiau nei pakeisti visuomenę. Reikia tik pripažinti problemą ir imtis ją spręsti.
Iš www.rabkor.ru vertė Evaldas Balčiūnas
2010 07 06
