Kol samdytojai šniurkščioja dėl „nekvalifikuotos darbo jėgos“, o Kubilius myžčioja dėl „išlaikytinių mentaliteto“, tu – statistinis 300000-tinės lietuviškos bedarbių armijos karys – suplukęs siuntinėji savo nudailintą CV ir lakstai į žeminančias darbuotojų atrankas. Per pastarąją savaitę išsiuntei šimtą CV, sulaukei dviejų kvietimų pokalbiui, bet vėl nieko nepešei.

Galop tau viskas nusibodo – ir beprasmis darbo skelbimų naršymas, ir arogantiški samdytojai, ir susiraukusi Kubiliaus fizionomija. Tačiau ypač tave užkniso vergvaldžiai, save vadinantys darbdaviais. Jie, niekšai, nuolat kelia beprotiškus reikalavimus, siūlo vergišką algą ir dar purkštauja, kad tu nesutinki jiems vergauti.

Ką daryti? Ogi nusiųsk jiems paskutinį laišką – trumpą tekstą su paveikslėliu. Darbo turbūt negausi, tačiau bent jau paglostysi savo įžeistą ir su purvais sutryptą savimeilę.

Paskutinis laiškas darbdaviui:

Gerb. Direktoriau, radau Jums darbuotoją, atitinkantį Jūsų reikalavimus, Jūsų vadovaujamos įmonės specifiką bei puikius darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykius. Deja, jis negalės dirbti Jūsų įmonėje, nes mirė prieš 200 metų. O dabar vergų nėra.

Idėja – V.B.

a.lt, 2010 09 16