Vakar Laisvajame universitete vyko anarchistų ir Socialistinio liaudies fronto (SLF) diskusija. Nepasakosiu, kas ką sakė ir kaip ten viskas buvo. Galiu pasakyti – nepaisant gerų organizatorių norų, išėjęs iš diskusijos supratau, kad nei ideologinėje, nei praktinėje srityje tarp anarchistų ir frontininkų nėra nieko bendro.
Antrasis įspūdis toks, kad frontininkai atėjo į diskusiją žymiai geriau jai pasiruošę, tačiau tas pasiruošimas dvelkė senais „TSKP istorijos“ ir „Mokslinio komunizmo“ vadovėliais. Kai jie kalba apie marksistinę dialektiką, apie mokslą, be kurio neįmanoma revoliucinė praktika, ir apie anarchiją, kuri, būdama utopinio socializmo palikuonė, nori visuomenę pertvarkyti stichiškai (o stichija nuveda į blogį – net į diktatūrą), – dar linksma. Bet kai pradedama kalbėti apie tai, kad darbininkų judėjimas nieko nepasieks be mases atstovaujančios (!) Partijos, be stiprių Lyderių, kad pakeisti politinę situaciją galima tik laimėjus rinkimus į valdžią, – darosi baisu.
„Visos šalies proletarai, vienykitės... Stokite į mūsų partiją... Socializmą sukursime tik tada, kai mūsų partija užims valdžią“... Taigi frontininkų nuomone, socializmas ir komunizmas įmanomas tik valdžią paėmus revoliucinei Partijai – esą, tik tokioje situacijoje, kaip po 1917-ųjų. Sovietų Sąjunga, anot jų, – tikras socializmo pasiekimas. Tie, kurie kalba apie Stalino vykdytas skerdynes, pamiršta ekonominę gerovę (!) brežneviniais metais. Galiausiai tik TSRS nugalėjo fašistinį žvėrį. Perėjimas į komunizmą įmanomas tik nacionalizuojant stambią privačią nuosavybę... XXI amžiaus socializmas, jų nuomone, yra Chavezo socializmas, kuris, mano nuomone, gali žavėti tik iki tol, kol skaitai propagandinę Hugo ir jo šalininkų JAV spaudą ir nežinai, kad naujasis socializmas tik reanimuoja kapitalistinį valstybės valdymo aparatą...
Deja, anarchistai ne mažiau nei frontininkai buvo įstrigę istorijoje, jų pateikiamos blankios vizijos išties truputį priminė paaugliškas svajones. Taip, jie kritikavo socialistų gintą biurokratinį socialistinės valstybės aparatą, „revoliucijos, kuri įvyks kada nors“ koncepciją, priminė, kad Sovietų Sąjungoje egzistavo ne socializmas, o valstybinis kapitalizmas. O juk Sovietijoje tebeveikė samdomojo darbo modelis, buvo bosų – biurokratų klasė, gamyba buvo lygiai taip pat valdoma ir Čikagoje, ir Maskvoje, ir Vilniuje. Sovietų Sąjunga „užsilenkė“ ne dėl Landsbergio ar Gorbačiovo nuopelnų, o dėl sovietinės ekonomikos neefektyvumo ir to, kad kapitalistiniame pasaulyje dirbančiųjų judėjimai išprovokavo gamybos būdo pokytį. Sovietų Sąjungoje, kur vyko masiniai persekiojimai ir represijos, tai nebūtų buvę įmanoma – ir bolševizmo žvėris po ilgų agonijos stagnacijoje metų pats perkando sau gerklę. Tokios pačios represijos ir dabar vyksta daugumoje „socialistinių“ šalių.
Anarchistų silpnoji vieta buvo nesugebėjimas aiškiai pasakyti, kad šiais laikais, kai net kapitalas prisitaiko prie darbo jėgos lankstumo, partinis vadovavimas ir masėms taikoma disciplina yra absoliučiai retrogradiškas sprendimas. Šiuolaikinis kovos prieš kapitalizmą judėjimas nelaukia, kol kas nors ateis į valdžią, sukels revoliuciją ir „iš viršaus“ sukurs dar vieną „socialistinę“ ar „komunistinę“ tvarką, kuri bus tik valstybinė diktatūra. Antikapitalistinis judėjimas veikia anapus valstybės ribų, suvokdamas, kad valstybė neoliberalizmo sąlygomis nebegali tarnauti kaip viešojo intereso gynėja. Ji yra tik įrankis kapitalo rankose. Todėl būtinas platus aktyvistų judėjimas, jo saviorganizacija ir siūlomos alternatyvos kapitalui bei valstybei.
Diskusijoje dalyvavę anarchistai, priremti dėl sienos dėl siūlomų alternatyvų, nesugebėjo net paminėti, kad vienoje tokių alternatyvų – anarchistiniais nehierarchiniais pagrindais tvarkomame Laisvajame universitete – ir vyksta ši diskusija. Jie pamiršo daugybę anarchistinių iniciatyvų, kuriančių kitokius žmonių santykius čia ir dabar. Mokslu, o ne žmonių troškimais ir vaizduote tikintiems socialistams anarchistai bandė įrodyti tik tai, kad revoliucija įvyks ne tada, kai to pareikalaus Partija, ji jau vyksta – kai žmonės pradeda kvestionuoti kapitalizmą, kai buriasi į kolektyvus, kai pradeda kurti savo vertybes autonomiškai nuo kapitalo.
