Daugiau ar mažiau aktyvus piliečių protestas prieš centrinės valdžios politiką dažnai nurašomas kaip savimi nepasirūpinančių „posovietinių” žmonių reikalavimai.
Labai dažnai girdime: valstybė nesirūpina savo piliečiais. Nepakankamai skiria pinigų visuomenės reikmėms, nesirūpina strateginiu planavimu, neprižiūri, kokių specialistų reikės ateityje, ir stumia savo ūkį į nežinią. Valstybei taip pat nerūpi motinos, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės, nerūpi esantys šalyje ir emigravę, užsidirbantys ir nežinantys, iš ko nusipirkti duonos, šalies ateitis ir tie, kurie nugyveno jau daugybę metų. Valstybės nesirūpinimas žmonėmis yra vadinamas viena svarbiausių emigracijos priežasčių, o žmonės, besitikintys valstybės rūpesčio, kitų kaltinami sovietinių laikų ilgesiu ir pasyvumu. Dabar, kai žadamas „taupus“ biudžetas, kai šykštima leidimų protestuoti, o neseniai įvykęs policininkų ir kitų pavojingų profesijų darbuotojų mitingas buvo sutiktas už lietuvišką rudenį drungnesniu abejingumu, kai nevaldomai kyla kainos ir kaip visada niekas dėl nieko nekaltas, samprotavimų apie gyventojų reikalavimus iš valstybės tikriausiai vėl išgirsime.
Dauguma tikriausiai dar prisimename tuos laikus, kai kalbėti apie „homo sovieticus“, pereinamąjį laikotarpį ir posovietinį mentalitetą, vartoti įvairiausius „Mozės argumentus“ buvo beveik kasdienė praktika. Buvo teigiama, kad vienas pirmųjų dalykų, kuriuos žmogus turi išmokti, buvo tikėjimas savo jėgomis, verslumas ir iniciatyvumas, o iš neigiamos pusės – nebepasikliovimas valstybe kaip darbo, oraus pragyvenimo bei įvairiausios paramos šaltiniu. Buvo tvirtinama, kad visa tai reikia palikti paskendusiame sovietiniame laive.
Vis dėlto ištikus bėdai žvalgomės į valstybę: kodėl ji neplanuoja strategiškai, neperskirsto jautriai ir neduoda subalansuotai? Kodėl daug pinigų išleidžiama prabangos dalykams, o mažai – mokykloms, paramai skurstantiesiems? Kodėl kryptingai neugdomi paklausūs specialistai, neremiamas smulkus, perspektyvus, konkurencingas verslas, nepadedama kurti darbo vietų? Kodėl galų gale kasdienybėje nejaučiame rūpesčio žmonėmis iš to, kokiu transportu važinėjame, kokia infrastruktūra, ryšiai, politikų kalbos visuomenei?
Pastebimas ir toks paradoksas: kaltinę valstybę nesirūpinimu žmonėmis, lietuvių emigrantai lyg bitės prie medaus traukia į dar mažiau savo piliečiais, bent tam tikrose srityse, besirūpinančias valstybes. Didžiojoje Britanijoje sveikatos apsauga – viena prastesnių ES, JAV jos beveik apskritai nėra, o praradęs darbą ar susirgęs žmogus paliekamas likimo valiai. Ir vis dėlto pats faktas, kad priimtas sprendimas emigruoti, nuteikia drąsiai ir veržliai: emigrantas pasijunta savo gyvenimo šeimininku ir nutaria viską, ko reikia, pasiimti savarankiškai arba... trumpam grįžus į Lietuvą.
Tai kaip čia su tais lūkesčiais iš valstybės? Jei neįtikina kiti įrodymai, emigrantų pavyzdys parodo, kad lūkesčiai, jog valstybė padės ir pasirūpins, netūno „posovietinio žmogaus“ smegenyse ir nebyloja apie polinkį į vadinamąjį tvirtos rankos ilgesį. Patekę į tam tikras sąlygas, emigrantai daug ir našiai dirba, kitaip nei spėliojo įvairiausi mąstytojai prieš 15 metų. Tačiau lūkesčiai iš valstybės jos viduje nemenksta. Kaip čia yra?
Labai paprastai. Politikai neturėtų laikyti savęs atlantais, klumpančiais po visuomenės lūkesčių našta. Tie lūkesčiai yra kuriami ir keliami tokie. Visų pirma itin mažai galių ir laisvių turi savivaldybės. Tai skatina kiekvienu klausimu žvalgytis į centrinę valdžią. Iki šiol visos kalbos apie savivaldos stiprinimą nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Antra, valstybės įsikišimo dažnai reikalaujama tose srityse, kuriose normalu jos reikalauti eilinėje Europos valstybėje. Tai yra tam tikras nebylus sutarimas, kad tam tikros paslaugos yra finansuojamos iš mokesčių ir privalo pasiekti gyventojus. Trečia, kalbant apie ūkio prognozavimą, specialistų rengimą ir ekonomikos vairavimą, iš istorijos žinome, kad dauguma turtingų šalių pirmiau praturtėjo, o po to atvėrė rinkas, taip pat apie tai, kaip Japonijai ir smulkioms Rytų Azijos valstybėms pavyko persiorientuoti nuo pigios produkcijos gamybos prie sudėtingų technologijų, o Lietuvai nepavyksta.
Supratimas, kad iš valstybės, kad ir ką ja laikytume, galima reikalauti tam tikrų teisių ir paslaugų, yra tam tikra neišsiskleidusi demokratinio mąstymo užuomazga. Ji rodo, kad valstybė bent minimaliai suvokiama kaip bendra, o jos turtas – sudarytas iš gyventojų mokesčių, kurių perskirstymas privalo remtis tam tikrais socialiniais įsipareigojimais. Galų gale šiuolaikinė valstybė yra taip sukonstruota ir taip suplanuota, kad apsiima kuruoti ir remti tam tikras sritis. Ji reikalinga pirmiausia perskirstymui atlikti. Tačiau tai tik demokratinio mąstymo užuomazga, nes vienas dalykas, ko galima palinkėti visuomenei, tai tiksliau išsiaiškinti, kokios iš tiesų yra centrinės valdžios kompetencijos, nereikalauti neįmanoma, bet reikalauti to, kas žadama Konstitucijos, įstatymų, ES įsipareigojimų ir pan.
Teisė reikalauti – pirmas žingsnis. Todėl, jei reikia konkrečių pavyzdžių, galima būtų pradėti nuo to, kad elementarią teisę protestuoti galima kuo greičiau išsireikalauti iš vis dažniau viešąja tvarka ir saugumu besidangstančios savivaldybės.
2010.10.11.
