Prancūzijoje nemažėjant streikams dėl pensijų reformos, Prancūzijos anarchistai Alternative libertaire, kviečia į visuotinį streiką. Pateikiame jų pareiškimą.
Tris kartus per paskutines šešias savaites iš viso trys milijonai žmonių išėjo į demonstracijas prieš valdžios vykdomas pensijų reformoms Prancūzijoje, kurioms prieštarauja 70% gyventojų. Tačiau valdžia pasiryžusi primesti jiems permainas. Norėdami sutriuškinti valdžią ir reformos sumanytojus, turėtume imtis tikro streiko. Įstatymui keliaujant į Senatą, būtina atnaujinti veiksmus visuose pramonės sektoriuose. Apie streiko atnaujinimą po spalio12 kalbama daugelyje sričių – geležinkeliuose, miesto transporte, uostuose, švietimo ir kultūros įstaigose. Tačiau judėjimas susidūrė su kliūtimi – jo radikalizavimui kliudo kai kurių profsąjungų ir partijų vadovybės, tebesitikinčios, kad įstatymą galima pakeisti. “Veiksmo dienomis” galima sustiprinti spaudimą valdžiai, tačiau siekdamos apskritai panakinti pensijų reformą, visos nacionalinės profsąjungos privalo imtis didesnių veiksmų nei vienos dienos streikas – ilginti streikus.
{youtube}YCqNrRGQRnw{/youtube}
Visuotinį streiką organizuoti turime patys. Bergždžia tikėtis, kad į visuotinį streiką pakvies profsąjungų lyderiai. Bergždžia laukti, kol 2012 Socialistų partija panaikins reformos įstatymą – ji jau iš esmės sutiko su pensijų reforma. Bergždžia tikėtis, kad norint pasiekti pergalę pakaks studentų, geležinkeliečių ar kitų sektorių dirbančiųjų mobilizacijų.
Būtina masiškai organizuoti visuotinius susirinkimus mūsų darbovietėse, taip galėtume paskatinti savo kolegas dalyvauti streike. Būtent šiuose masiniuose susitikimuose ir galime suorganizuoti visuotinį streiką. Kadangi prireiks laiko, kol streikas taps efektyviu, bus būtina panaikinti izoliaciją tarp skirtingų profesinių sektorių, organizuoti streikuotojų koordinaciją, organizuoti dirbančiuosius ir juos palaikyti, kurti streiko fondus.
Turime paskatinti dirbančiuosius iš mažiau organizuotų sektorių – laikinus dirbančiuosius, bedarbius, jaunimą, pensininkus, aktyvistus, pavyzdžiui, ardyti transporto komunikacijų ir ekonomikos veiklą. Tokių iniciatyvų jau turime daug, turime jas skatinti.
Tokių streikų stiprumas priklausys nuo mobilizacijos stiprumo. Šalin rankas nuo pensijų – o kas po to? Status quo? Ar turime tikėti tariama kairiąja valdžia, kuri, tarkim, 2012 laimės rinkimus, ir melstis, kad ji panaikintų reformas? Ne! Reformą turime sužlugdyti dabar!
Valdžia ir elitas verčia mus mokėti už finansinę krizę mažindami mūsų atlyginimus, didindami nedarbą ir mažindami darbo garantijas. Pensijos – tai tik aisbergo viršūnė, bet tai gali būti ir paskutinis vandens lašas kantrybės taurėje. Sarkozy dėl kapitalizmo nesėkmių bando kaltinti imigrantus, moteris ir ypač jaunimą. Turime sutriuškinti reakcionierius, konfrontuodami su valdžia, reikalaudami didesnių atlyginimų, darbo laiko trumpinimo ir darbo bedarbiams.
Iš a-infos vertė KP
anarchija.lt
2010.10.18.
