Algio Ramanausko-Greitai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ paskelbta grafičių meistro, pasivadinusio „Solomon“, medžioklė sulaukė milžiniško visuomenės susidomėjimo. Solomon dabar žino visi – ne tik policija.
Jį žino, bet retas kuris pažįsta. Ar bent jau žino, kad pažįsta. Solomon – kaip koks Banksy iš filmo „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“, surasti jį sunku, bet yra kam pavyksta! Pavyko ir man, nes Lietuva labai maža! Tad jau kitos dienos vakarą sėdėjome kartu viename Vilniaus kabakų.
- Tai gal pradėkime nuo to, kodėl sutikai duoti interviu man? Juk iki tol tavęs niekas nerodė ir nekalbino. Nebijai rizikuoti, kad tave pagaus?
- Rizikuoti nebijau, nes rizikuoju visą gyvenimą. Rizikuoju piešdamas grafičius, rizikuoju eidamas per gatvę, rizikuoju gyvendamas. Be rizikos nėra įdomaus gyvenimo. Tačiau ne dėl stiprių pojūčių čia atėjau. Tiesiog atsibodo skaityti ir klausyti jau kuris laikas po Lietuvą sklindančių gandų apie save. O labiausiai atėjau norėdamas padėkoti mūsų gerbiamam Algiui Greitai, kuris sukėlė tokį didelį skandalą, o jo epicentre atsidūriau aš. Ačiū, Algi, už tai, kad lietuviai pagaliau atkreipė didesnį dėmesį į grafičius ir į jaunimą, kuris laikomas nusikaltėliais, nors nieko blogo nedaro.
– Kaip manai, kodėl Algis Greitai nori tave surasti?
– A.Greitai tiesiog sukilo asmeninės ambicijos. Juk atsimeni, kaip Algis spaudoje teigė, kad jam kantrybė trūko, kai pamatė savo bičiulio mikroautobusiuką, ištepliotą solomonais. O kadangi ponas Greitai yra garsus žmogus, sugalvojo savo asmenines ambicijas ir poreikius spręsti viešai ir su kitų žmonių pagalba. Ar tai ne savanaudiškas žingsnis – tegu sprendžia kiekvienas pagal savo galvą. Tačiau jei ateityje kokia Zvonkė sugalvos, kad jos buto langus žaloja kieme esantys skalbiniai ir paskelbs jų naikinimo akciją – ar prisijungsime? Tad gal svarbu nepasiduoti masės jausmui? Ir šiaip, man juokinga, kad Algis Greitai pats seniau buvo didelis skandalistas ir anarchistas. Gal suaugo? O gal tai buvo jo kaukė?
– Kalbi apie masines psichozes. Turi galvoje „kediadą“?
– Ir apie ją ir apie daugelį kitų akcijų. Viename mane palaikančiame „Facebook“ puslapyje netgi mačiau Algio Greitai torsą, papuoštą kediškai violetiniu megztiniu. Bet gal nereikia kovoti dėl pačios kovos? Ar tikrai grafičiai taip visiems trukdo, ar tiesiog, mielieji, norite prisidėti prie bandos?
– Gal pereikime prie tavęs. Kiek laiko pieši grafičius ir kodėl?
– Grafičius piešiu jau dešimt metų, pradėjau dar mokykloje. Tačiau jei klausite, kiek man metų – neatsakysiu. Tačiau man tikrai ne -niolika (paslaptingai šypsosi). O piešiu grafičius (kiti tai vadina tagais), nes man jie patinka. Juk tai atskira kultūra, kuri vienija milijonus žmonių visame pasaulyje. O grafičiai beveik be jokių išimčių atspindi tai, prieš ką visuomenė nėra gerai nusiteikusi. Jei visuomenė nepripažįsta tokios žmonių saviraiškos formos – čia jos bėda, nes kūryba negali būti stabdoma ar draudžiama. Kuo labiau drausi, tuo smarkiau ji vešės.
– Tai grafičių menininkų negalima vadinti vandalais?
– Tegu vadina, kaip kas nori. Tačiau tiesos nepakeisi. Ir pamažu žmonės tai suvoks. Kita vertus, gal ir nereikia, kad nustotų grafičių piešėjų gaudyti, nes tada grafiti praras tą žavesį, kuris atsiranda slapčia piešiant ir bėgant. Tai jaudina ir suteikia be proto daug adrenalino. Juk menas be nusižengimų primena seksą be orgazmo.
– O kaip policija? Be nuosavybės savininko sutikimo tokie piešiniai ant sienų yra vandalizmo aktas, už kuriuos gresia baudžiamoji atsakomybė.
– Hm, ar tikrai piešiniai žaloja pastatus? Juk mes jų negriauname, nepadegame ir pan. Tai tik piešiniai. Ar gali spalvos kažką žaloti? Grafičiai – tai dabartinės visuomenės atspindys, tad pastatų savininkai turi tai suvokti. Jei ant baltos biuro sienos yra grafitis – tai ne pasaulio pabaiga, o tiesiog modernios visuomenės atspindys. Ar ne? O policija, matyt, neturi ką veikti, jei mus gaudo.
– Ar dar ilgai slėpsiesi nuo visuomenės?
– Aš nesislepiu. Pagaukit mane, jei galit.
– Tačiau pasirodęs visuomenėje taptum žvaigžde...
– Na, gal nereikia man tų žvaigdžių (pertraukia klausimą). Ir ką tada – į „Žmonių“ viršelį? Baikit juokus.
– O kodėl visur rašai Solomon?
– Pseudonimai ant sienų yra vadinami tagais ir jie atsirado drauge su hiphopo kultūra. Tagai niekada nebūna legalūs, purškiami naktimis, skubotai, padaromi vienu kartu. O kodėl Solomon – kiekvienas gali pateikti savo variantus, nenoriu visko išduoti.
– O tai tie tagai gali būti laikomi grafičiais?
– Na, iki šiol ginčijamasi, ar tagus galima priskirti grafičiams, nes daugelis sako, kad tagai neturi jokios meninės vertės ir jų vienintelis tikslas būna pranešti žinutę, kad aš čia buvau ir pasižymėjau. Aš su niekuo nesiginčiju, ir tai vadinu grafičiais. O kas nori, tegu vadina tagais. Kas nori – tegu vadina mane vandalu. Mes esame laisvi pasirinkti ir daryti, ką norime.
– Socialiniame portale „Facebook“ jau atsirado daugybė tave palaikančių ir gaudančių grupių. Štai viena iš jų, pasivadinusi Solomon, turi beveik 2600 gerbėjų. O garsioji Algio Greitai įkurta grupė „Pagauti Solomoną“ turi beveik 4600 gerbėjų, kurie renka pinigus atlygiui už pagautą Solomon. Ką manai apie tokias grupes?
– (tyla)... Atvirai pasakius, man visiškai vienodai.
– Dėkui, kad atėjai pasikalbėti.
P.S. Solomono kalba, paties prašymu, nebuvo redaguojama.
Kristupas Š.
2010.10.25.
