Perlenkta „Kas kaltas?“ pusėn? Tegul „Ką daryti?“ eina šikt, svarbu į priešą nusitaikyti! Revoliucionieriams, ypač bandos kairiesiems, viskas aišku – reikia skirti pagal klasinį ir luominį požymį. Bet toks būdas nepasiteisino ir prieš 100 metų, tad ką daryti dabar?!

Taigi, kaip sakoma, žudykim senukus dar vaikystėje! Anarchistui pirmiausia nepriimtina valdžia – ožiška kaip pas mus ar ciniška kaip JAV. Klausimas – ar kalti oligarchai? Ar kalta lapė, kad ją į vištidę įleido? Kaltas gudrašiknis sargas, na, ir žinoma, iešmininkas, kuris su juo taurelę lenkia.

Pakaks ezopinių sapalionių. Kokio bybio, klausiu, jaunimas su mentais bei naciukais daužosi ir anarchistais save vadina? Negi tie snarglėti naciukai valdžios šūdą myli labiau negu aš?! O tuo tarpu „našistai“ vargą vargsta retai nuo piliečių malkų tepasikraudami. Mano nuomone, akivaizdu, kad visas blogis yra „profesionalūs politikai“. Panašiai kaip „profesionalūs blogeriai“ – mala šūdą internete, nuvalkioja kiekvieną idėją. Patys jie neišsimėš, kol jų neuždusinsi.

O dabar paklauskim savęs: ar netaikau savo šiknos į politiko kėdę? Jeigu taip – koks tu, po velnių, anarchistas?

Oligarchų galimybių nereikia pervertinti. Pvz., norint surinkti 1 milijardą, 10 milijonų gyventojų pakanka susimesti po šimtinę. Tiesą sakant, politikai tokiu duoneliavimu ir minta, kol mes juos pakenčiame. Geriau būtų karti.

Kas vaikystėje iki galo neperskaitė „Tarakono“ (K. Čiukovskio pasaka vaikams apie daug siaubo žvėrims įvariusią ūsuotą pabaisą, labai panašią į J. Staliną – E.B), kas apsikakojo ties poemos viduriu. (dramos pabaigoje tarakoną sulesė žvirblis), tam anarchistu tapti sunku. Kur paimti milijoną vienminčių? Geraširdžius piliečius į anarchizacijos procesą galima įtraukti tik veiksmingu pavyzdžiu.

Teisingai gyvenantys bičai niektauzų nesiklauso, į rinkimus nevaikšto ir valdžios atstovų negerbia. Jie jau ir taip anarchistai, tik nežino, kad yra arčiau anarchizmo idėjų nei piktybiški chuliganai, prisistatantys anarchistais. Snargliai susikūrė sau pramogą adrenalinui kaupti, bet juk anarchizmas pirmiausia yra filosofija. To vidutiniai protai suvokti negali.

Ir jokių vadų-vadovų-vadovėlių! Žiūrėk – vos prieš kelis metus koks nors nepriklausomas profsąjungų lyderis už liaudį gerklę plėšė, o dabar politinę karjerą jau daro: pyst – deputatas, vieningarusis, bybčiulpys, priešas, bet gyvenimas nusisekė! Ir nebus kam vėliau rėkti: „Chunta, Pinočetas, aš jiems dainas dainuoju, o jie pirštus man laužo!“

JO, reiktų atitiesinti stalininį perlenkimą dirbtinėje atrankoje į anarchistų gretas surengiant mažą padlaižių genocidą. Naudos iš jų vis vien nebūna, bet gerieji žiurkėnai to nesupras. Todėl tenka ir toliau ignoruoti valdžią, bet veikti reikia konstruktyviai ir pamokomai, o ne chuliganiškai ir destruktyviai. Žiurkėnai būtinai susigundys „pozityvu“. O be jų mūsų ne šimtas milijonų, o du sunkvežimiai.

JO... JO... Konkrečiai! Iškėlus šūkį „Miestas be viršininkų!“, savarankiškai išspręsti vieną kurią nors miesto problemą. Pavyzdžiui, užtaisyti gatvėse duobes, kiekviename lope užrašant, kad iš bet kurio urvelio matytųsi: viršininkas – padlaižys ir vagis – XXI amžiuje nereikalinga grandis! Apytikslė renginio sąmata: 1 t asfaltbetonio kainuoja 1600 rublių (16 rublių x 100 duobių) + 2 uzbekų proletarų arba pačių darbadieniai + sunkvežimis. Panorėjus galima ir daugiau išsidirbinėti, bet provokacija būtų gera – visiems šiknos išprakaituotų.

Maža ką dar galima sugalvoti! O barikados ir mitingai dabar efektyvesni internete, ypač mažuose portaluose.

Michailo Vasilyčius Panikovskis

Iš http://m-v-panikovsky.livejournal.com/ vertė E.B.