Vakar, spalio 12 dieną, Paryžiuje vėl streikavo, vėl buvo užtvertos pagrindinės Paryžiaus metro linijos (veikė tik viena linija iš penkių). Tie, kurie rinkosi sau įprastus reikalus, o ne demonstraciją prie Monparnaso, buvo aiškiai negeros nuomonės apie „nesutinkančius“. Susilaikiusiems nuo politinio veiksmo paryžiečiams šie protestai yra svetimas žaidimas, trukdantis normaliems žmonėms nusigauti namo arba į darbą. Negaliu sakyti, kad jie neteisūs.
RATP ir SNCF (dvi stambiausios prancūzų kompanijos, aptarnaujančios metro, antžeminį visuomeninį transportą ir geležinkelius) darbuotojų sprendimas keistokas. Pirmiausia, jie streikuoja atimdami iš žmonių galimybę nusigauti iki demonstracijų vietos. Asmeniškai aš vakar buvau priversta važiuoti iki artimiausios atviros metro stoties tramvajumi, kad kaip nors nusigaučiau iki Monparnaso. Antra, jie tik trukdo formuoti reikiamą visuomenės nuomonę apie protesto kampaniją: žmonės nepatenkinti metro darbuotojų streiku, jie perkelia savo negatyvią nuomonę į opoziciją, o Sarko lieka saugioje užmarštyje. Man netgi toptelėjo, kad tai gali būti jo suplanuota akcija: tegul protestuojantys sukuria mieste kuo nepatogesnę padėtį, tada emocinis kamštis nukreips dėmesį nuo visų nekenčiamos pensijų reformos.
Šitokia padėtis man primena ETA simbolį su alebarda ir gyvate. Atėjo laikas pamąstyti apie gyvatę. Kiek galima naudoti vienas ir tas pačias protesto formas, kai matosi, jog jos atsigręžia prieš pačius protestuotojus...
Gaila, bet kyla dar viena mintis, ji liūdnesnė nei visos kitos pastabos. Kas streikuoja Prancūzijoje? Pirmiausia, visi nacionalinio masto streikai prasideda nuo RATP ir SNCF streikų. Šių organizacijų darbuotojai yra gavę daugybę lengvatų iš valstybės, jie iš esmės „sėdi“ ant privilegijų, draudimo, premijų. Ir jei šioms privilegijoms iškyla grėsmė, žmonės pasiryžę eiti į „barikadas“ (t.y., pasivaikščioti po Paryžių su savo profsąjungos vėliava ir parėkauti iš anksto parengtus šūkius).
Streikuoja pirmiausia tie gyventojų sluoksniai, kuriuos valstybė maksimaliai gina (tie, kurie priklauso nuo valstybės sprendimų). Tai jau ne darbininkų klasė, kuri neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Tai apdraustų žmonių klasė, prisipirkusi lizingu automobilių. Ir jie pakyla ginti savo socialinių privilegijų! Jie anaiptol nenori keisti esamos santvarkos, jokios kovos prieš kapitalizmą! NAP (Naujoji antikapitalistinė Prancūzijos partija) skelbia, kad kovoja prieš neoliberalizmo ideologiją, bet argi kova už pensijas – tai kova prieš neoliberalizmą??? Stulbinantys reikalavimai, nugramzdinantys žmones dar giliau į priklausomybės nuo valstybės gelmes.
Proletarinės revoliucijos idėjoje slypėjo išlaisvinanti jėga, nes po jos – nors ir tvanas. Nes po revoliucijos turėjo apmirti valstybė. Todėl tai, kas vyksta Prancūzijoje, yra ne išklibusių detalių restauracija, o visiška mechanizmo rekonstrukcija. Šiuolaikiniai judėjimai Prancūzijoje lokalūs ir primena mažus paukštelius, gyvenančius ant krokodilo nugaros. Jie gyvena vieni kitų sąskaita – vieni rūpinasi savo privilegijomis, kiti jas teikia.
Anaiptol nenoriu atsisakyti XXI amžiaus prancūzų revoliucijos idėjos. Tačiau pagaliau pajėgiau apibendrinti savo įžvalgas. Tikiuosi, greitai susidursiu su kuo nors gyvu ir stipriu, kas pajėgs pakeisti mano nuomonę. Laukiu, kada gi žmonės atsisakys kovos už pensijas ir pakils į kovą prieš darbą. Anarchie pour la France !!!
P.S. Važiuosiu į mitingą prie senato. Tai Liuksemburgo sode, gražumėlis.
Iš http://lotus-a-paris.livejournal.com vertė E.B.
