Kairiesiems intelektualams
Klausyk, šūdžiau, ar skaitei M. Foucault? O S. Žižeką? Kietas tu, šūdžiau. Turi aukštąjį humanitarinį išsilavinimą? Esi ekonomistas, filologas, politologas ar filosofas? Esi įsitikinęs, kad labai daug žinai? Taip taip taip.
Beje, prisipažink, kad studijavai makroekonomiką, bet neskaitei D. Ricardo? Žinai, kaip nustatyti opciono kainą, bet nežinai, kas yra pati vertė? Skaitei Umberto Eco, bet nežinai François Villono? Ir, žinoma, skaitei J. Derrida, bet nesupranti, kuo skiriasi Fichtės ir Schellingo dialektikos?
Sakai, jie paseno? Taip, tau jie pernelyg senamadiški. Jei skaitysi Hėgelį ar Adamą Smithą, galėsi dėstyti tik kokioje nors profkėje. Atrodysi atsilikėlis. Daug geriau įsitaisysi, jei perskaitysi pusę Bourdieu knygos ar išklausysi finansinės vadybos kursą. Be to, rekomenduotina išmokti protingai kalbėti – ties visiškos beprotybės ir scholastikos riba.
Dar žinau, kad mėgsti anglišką socrealizmą ir naująją prancūzų kino bangą. Žiūri K. Loacho filmus ir manai, kad taip susilieji su paprasta liaudimi. Tačiau tu ją niekini. Nemėgsti vaikštinėti stoties rajone arba Naujojoje Vilnioje, nes ten per daug juodnugarių. Geriau nueisi į „Prancūziškų filmų savaitę“ Prancūzų kultūros centre, o paskui prie brendžio stiklo savo draugams aiškinsi, koks neteisingas šis pasaulis.
Manaisi esąs geresnis, dosnesnis, protingesnis, sąžiningesnis ir, žinoma, kur kas talentingesnis už kitus. Savaime suprantama, tu talentingas iš prigimties. Juk viskas žmogui duodama nuo pat gimimo – ir talentas, ir dvasia. Pati svarbiausia, aišku, dvasia. Tavo vidinis pasaulis itin turtingas, ir tu juo mėgaujiesi vienumoje klausydamasis Tomo Waitso muzikos, siurbčiodamas viskį ir guosdamasis, kad tik tau vienam lemta pažinti kiaurai veriantį vienišos sielos skausmą ir jo teikiamą salsvą malonumą. Kūniškus džiaugsmus patiri masturbuodamasis vonioje, o jei pasiseka – girtuose vakarėliuose, esi pernelyg bailus, kad užmegztum rimtus santykius ir kam nors leistum iššifruoti tavo menkystę.
Tačiau kaip šaunu pajusti, kad visame metro vagone tu vienintelis matei F. Truffaut, vienintelis skaitei R. Barthesą ir vienintelis vedei paskaitą LUNI (į NK95 konferenciją tavęs nepakvietė, bet LUNI – vis tiek šis tas). Kad paglostytum savimeilę, gali duoti monetą neįgaliam žmogui, o paskui susimąstyti apie Nietzschės geradarystės sampratą, pajusti visą savo asmenybės gelmę ir dar kartą pasigėrėti savo subtilių minčių tėkme.
Tau patinka justi savo unikalumą, savo – self-made man – pranašumą prieš kitus žmones. Patinka prisiminti, kaip lengvai sekėsi mokytis licėjuje, į kurį per pažintis įtaisė tėvai, kokius puikius pažymius gaudavai VU, nes mama su tėčiu tau pasamdė gerus repetitorius. Nors visa tai niekis, mažos smulkmenos. Juodnugariai už lango to niekada nepasiektų.
Kita vertus, tave nuolat kažkas kankina. Kartais imi netgi pavydėti tiems, kurie dirba 12 valandų per parą, o vėliau atsijungia priešais televizorių. Tave neramina viena mintis, ji sprogdina tave iš vidaus. Per pietų pertrauką imi skaityti Ch. Bukowskį, o metro – klausytis „Joy Division“. Tave užvaldo tragiško romantizmo dvasia ir vienišumo pojūtis. Supranti, kad esi išskirtinė būtybė, pakylėta aukščiau už kitus ir todėl pasmerkta kančioms tarp visų už tave mažesnių. O retkarčiais, na, tai pasitaiko labai retai, tau pasirodo, jog į aplinkinį pasaulį imi žvelgti kritiškai. Tokį pokytį laikai sąmonės revoliucija, todėl dar geriau įsisąmonini savo pranašumą.
Kartą intelektualų būrelyje nustebai, kad, kitaip nei pašnekovas, neskaitei Guy Debord‘o. Grįžęs namo atsisiuntei Guy Debord‘ą iš interneto ir perskaitei. Nieko nesupratai, bet viskas paaiškėjo. Perskaitęs dar ir H. Marcusę bei prisiminęs, kad visi normalūs intelektualai anksčiau buvo kairieji, ėmei suprasti, jog dėl visko kaltas kapitalizmas. Šis supratimas itin sustiprėjo, kada iš bičiulio sužinojai, kad daugelis Vakarų (sic!) profesorių prisilaiko kairiųjų pažiūrų. Tai tikras šokas! Sartre‘as su Godard‘u irgi buvo kairieji. O Žižekas? Žižekas – irgi! Jis toks madingas, be to, lyg ir pasisakė esąs marksistas. Kitos išeities nėra! Reikia kuo skubiau tapti kairiuoju, kitaip gali likti nesuprastas.
Dabar važiuoji metro ir suvoki, kad esi ne tik šaunuolis, bet dar ir kairuolis. Bet panieka liaudžiai juk negali tavyje sugyventi su miglotu supratimu, kad didžiausia šio pasaulio problema – žmonių išnaudojimas. Norėtum duoti po monetą kiekvienam sėdinčiam metro vagone, tačiau kažkas tau sufleruoja, kad tai problemos neišspręs. Tau suspaudžia širdį, kai pamatai išmaldos prašantį valkatą. Nežinai, kur dėti akis, nes tau gėda, jog esi sotus ir apsirengęs. Ir nežinai ką daryti. Skaitai Vaneigemą – nepadeda. Ten atsakymo nėra.
Lyg ir supranti, kad reikia pradėti veikti. Kita vertus, nežinai ką daryti, o svarbiausia – nenori nieko imtis. Imi krūvomis ryti kairiųjų autorių knygas, vis dažniau žiūri kairiuosius filmus, tačiau tavo veikla tuo ir pasibaigia. Dabar vis aiškiau suvoki prarają, skiriančią tave nuo „proletariato“ (įsidėmėjai šį žodį). Proletariatas bukas ir tamsus, o tu – protingas ir apsišvietęs. Tau vis dažniau norisi tapti „proletariato avangardu“ (apie tokią galimybę perskaitei viename kairiųjų portale), tačiau šios idėjos atsisakai, nes baisiai nekenti proletarų.
Geriau ir vėl kankintis matant netobulą pasaulį ir suprantant, kad nieko negali pakeisti. Savo nesugebėjimą ko nors imtis pradedi teisinti tuo, kad pasaulis apskritai nenori keistis. Prisidengi šia mantra, toliau gurkšnoji viskį ir apmaudžiai pasakoji bičiuliams, kaip norėjai išgelbėti pasaulį, bet pasaulis tave atstūmė.
Tai štai, šūdžiau, iš tikrųjų tu niekuo ne geresnis už kitus. Tu – ne nacijos smegenys, o žmonijos išmatos, šalutinis kapitalistinės gamybos produktas. Toks pat vergas, kaip ir visi. Tiesiog truputį raštingesnis. Iš tikrųjų nesi protingesnis nei už tuos, kuriuos kasdien matai metro, nei už tuos, kuriems dirbi. Nekenti jų visų, bet labiausiai nekenti savęs – juk laikai save kur kas protingesniu už darbdavius, o šie vis tiek tave dulkina kaip paprastą gamyklos darbininką.
Gamyklos darbininkai to kartais nesupranta, o tu supranti kuo puikiausiai. Kad neišprotėtum nuo to nuolatinio dulkinimo, tau tenka ręsti apsaugines psichologines konstrukcijas. Tokios konstrukcijos iš esmės yra dvi. Pirmoji sako, kad valdžia iš tiesų ne tokia jau bloga, ji visada buvo ir bus; ji mane, žinoma, retkarčiais padulkina, bet aš atsigriebiu prisidėdamas prie didingo istorinio proceso ir rašydamas valdžią kritikuojančius straipsnius į delfi.lt. Antrasis pasiteisinimas toks: taip, valdžia bloga, bet aš nežinau, kaip prieš ją kovoti; be to, pripratau prie savanaudiško gyvenimo, tad nenoriu nieko keisti, todėl ir toliau rašysiu straipsnius į anarchija.lt. Tai viskas, ką galiu padaryti, kad savyje užpildyčiau didžiulį tuštumos kraterį. Revoliucija man baisi. Visoks kraujas ir kūdikio ašara. Košmarai.
Tai štai, šūdžiau, revoliucijos tu nesibaimink, nebijok ir kraujo. Tavęs neliesim. Iškuopsim planetą, surinksim visas šiukšles ir išmatas, sukrausim į vieną didelį kosminį filosofinio šlamšto konteinerį ir išsiųsim tiesiai į Saulę. Apseisim ir be jūsų, tegul tik saule ryškiau šviečia.
P.S. Šiuolaikiniai planetos gyventojai – šūdžiai, o ne žmonės. Norėdami tapti žmonėmis, jie turi save įveikti. Tik nugalėjęs save ir socialines sąlygas, kurios tave sukūrė, galėsi užpildyti žmogaus pavidalą žmogumi, o ne išmatomis. O kol dar nepradėjai kovoti – iš viso neegzistuoji.
P.P.S. Autorius save irgi laiko šūdžiumi.
Iš http://revsoc.org vertė (ir šiek tiek adaptavo) Darius Pocevičius