Argentinoje po 2001 metų finansinės ir politinės griūties tūkstančiai skolose skęstančių įmonių liko be savininkų. Kai kurios jų buvo perimtos čia dirbusių darbuotojų. Šiandien, augant ekonomikai, šios darbininkų valdomos įmonės ir toliau sėkmingai gyvuoja.
Spalio mėnesį atlikto tyrimo duomenimis, Argentinoje šiuo metu veikia 205 atkurtos įmonės, kuriose dirba 9362 darbininkai. 2004 metais tokių įmonių buvo 161, o jose dirbo 6900 darbininkai. Tyrimui vadovavęs Andresas Ruggeri klausia: „Kaip galėjo atsitikti, kad per 2001 metų krizę atsiradęs reiškinys, laikomas išsigelbėjimo priemone, šiandien išsiplėtė, o ne sunyko atsigaunant ekonomikai?“. Ir atsako: „Darbininkai suprato, kad darbininkų savivalda yra gyvybinga alternatyva. Anksčiau apie tai buvo sunku net įsivaizduoti.“.
Tyrimą „Las empresas recuperadas en la Argentina. 2010“ („Atkurtosios Argentinos įmonės. 2010“) atliko didelė studentų savanorių komanda iš Buenos Airių universiteto. Tyrimo tikslas buvo surinkti duomenis, padėsiančius sustiprinti ir pagerinti savivaldą pačių darbuotojų valdomose įmonėse. Anksčiau Argentinoje būta atvejų, kai darbininkų atkurtos įmonės bankrutuodavo, tačiau dabar tai tik atskiri atvejai.
Po skaudžios 2002-2003 metų ekonominės krizės kaip grybai po lietaus ėmė dygti darbuotojų valdomos įmonės, veikiančios pačiose įvairiausiose srityse – maisto pramonėje, plieno, tekstilės, avalynės ir plastiko gamyboje, mėsos pakavime, keramikos, stiklo ir gumos gamyboje, grafiniame dizaine, transporte. Veikia tokiu būdu atsiradę restoranai, medicinos įstaigos ir net penkių žvaigždučių viešbutis.
Įmonės buvo atkurtos darbuotojų po to, kai po nakties dingo jų savininkai, palikę darbuotojus be darbo. Savininkai taip pat paliko kalnus skolų, išplėštas gamyklas ir baudas už išsisukinėjimą nuo mokesčių ar sukčiavimą. Daugelis įmonių, jas perėmus darbininkams, kuriems atlyginimai kartais būdavo nemokami mėnesiais ar net metais, šiandien vėl gamina produkciją ir ją net eksportuoja. Dauguma darbininkų įkūrė kooperatyvus, kuriuose sprendimai priimami asamblėjose, sulaukiant patarimų ir paramos iš kitų darbininkų valdomų įmonių bei vyriausybės.
Panašus reiškinys pastebimas ir kitose Pietų Amerikos šalyse. Tyrimo duomenimis, Brazilijoje veikia 69 atkurtos įmonės, Urugvajuje – 30, Paragvajuje – 20. Didėja tokių įmonių skaičius Venesueloje, jos jau pastebimos ir Ispanijoje. Daugelis manė, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. ekonomikai kasmet vidutiniškai augant po 8,5%, šių įmonių gerokai sumažėjo, tačiau Ruggeri teigia, kad „tai yra labai toli nuo tiesos“.
Dalis įmonių bankrutuoja net ir augant ekonomikai, ir tai kartais yra kaip strategijos, leidžiančios savininkui pradėti viską iš pradžių, tik kitoje vietoje, dalis. Darbuotojai paliekami „ant ledo“, o daugelis jų jau nebėra pakankamai jauni, kad lengvai įsitrauktų į darbo rinką.
„Atkurtos įmonės yra įsitvirtinusi darbo, ekonomikos ir socialinė realybė. Jos įsikūrė, kad sėkmingai veiktų, ir tą daro. Nors ir susidurdamos su sunkumais, tokios įmonės turi milžinišką potencialą“.
Vienas tokių pavyzdžių – 2004 m. bankrotą paskelbusi „Global“ įmonė, gaminusi latekso gaminius, daugiausia balionus. Vieną rytą į darbą atvykę darbininkai pamatė raštelį „Uždaryta“. Kaimynai papasakojo, kad visą savaitgalį sunkvežimiai iš gamyklos vežė įrangą. Taigi darbuotojai liko be darbo. Visgi jiems pavyko įveikti sunkumus ir 2005 m. atkurti gamybą. „Global“ buvo pakeistas į „La nueva esperanza“ („Nauja viltis“) kooperatyvą su 32 nariais. Vienas jų, Domingo Palomeque, balionų fabrike išdirbęs 26 iš savo 50 metų. Dabar jis – lygiavertis kooperatyvo partneris. „Visų pirma mes įkūrėme kooperatyvą, o po to įsigijome mechanizmus vietoj pavogtų“, – sako jis.
Tyrimo metu dažniausiai pasitaikanti problema buvo lėšų trūkumas – samdyti specializuotus darbuotojus, pirkti žaliavas ir įrengimus. Taip pat buvo minimi sunkumai patenkant į rinką su savo gaminiais. „La nueva esperanza“ nėra išimtis. Paklaustas, ko labiausiai reikia įmonei, Palomeque nedvejojo: „Kredito“. „Mums reikia įsigyti automatizuotus įrengimus .Ne tam, kad pakeistume žmones, o tam, kad galėtume sėkmingiau konkuruoti“. Įmonei vietinėje rinkoje tenka konkuruoti su pigiu importu iš Malaizijos ir Singapūro. Jis sako: „Mūsų gaminiai anksčiau buvo pigesni, bet tai jau praeitis“.
Nepaisant sunkumų, jie sugebėjo išsilaikyti, prekiauti vietinėje rinkoje ir net eksportuoti savo gaminius. Tyrime sakoma, kad 15% atkurtų įmonių eksportuoja dalį savo gaminių, o 60% įmonių ruošiasi tai daryti.
„La nueva esperanza“ kooperatyvas rado kelią, kaip apeiti kliūtis. „Mes parduodame į Braziliją, Paragvajų, Čilę ir Urugvajų, tačiau neeksportuojame gaminių patys. Mūsų klientai prisiregistruoja Argentinos pasienio rajonuose“. Palomeque sako, kad kelio atgal nėra. Priešingai, kooperatyvas turi didelių ambicijų. „Mūsų tikslas – įsigyti naujos įrangos, nusamdyti naujus darbuotojus ir plėstis“.
Atkurtos įmonės yra įvairaus dydžio. 75% dirba mažiau nei 50 darbuotojų, keliose yra daugiau nei 100 darbuotojų ir tik 2,3% įmonių dirba daugiau nei 200 darbuotojų. Tyrimo autoriai ragina remiant tokias įmones imtis ir atitinkamos viešosios politikos. http://upsidedownworld.org/main/news-briefs-archives-68/2774-argentina-worker-run-companies-quietly-surviving „Valstybė veikia padrikai, nes klaidingai mano, kad tai yra pereinamasis reiškinys. Tačiau šie gamybiniai dariniai kuria realias darbo vietas, kurios nėra nei laikinos, nei neformalios. Tie žmonės patys atsistojo ant kojų.“
Pastaraisiais metais vyriausybė šį tą nuveikė skatindama verslą. Per Darbo ministeriją paskirstyta daugiau nei 1 mln. USD subsidijų. Tačiau tai tik vienas paramos būdų. „Neturėdamos galimybių nuolatos naudotis finansiniais srautais, įmonės pasmerktos balansuoti ant išlikimo ribos“, – apibendrina tyrimo autoriai.
