Malonūs pietūs Saint Germaine buvo nutraukti atžygiuojančios minios triukšmo. Puoliau pažiūrėti, kas dedasi, kai išgirdau skanduotes: „Sarkozy politika šūdas!“, „Į Bastiliją!“, „Laisvė, lygybė, brolybė!“, „Ne diskriminacijai!“.
Tai Sorbonos universiteto studentai gausiu būriu skubėjo prisijungti prie netrukus prasidėsiančio visuotinio streiko Bastilijos aikštėje. Apsirikti dėl to, kas vyksta, neįmanoma – aršus rėkimas, skanduotės ir per garsiakalbius dainuojami „Marselietė“ ir „Internacionalas“ parodo rimtą nusiteikimą nepasiduoti dešiniųjų valdžios primetamoms reformoms.
Pagauta streikuojančiųjų entuziazmo prisijungiau prie studentų kolonos ir kartu su jais nužygiavau nuostabiais Paryžiaus bulvarais. Stebėjausi profesionaliu organizuotumu: prieš kiekvieną naują koloną važiavo mikroautobusas su grupės pavadinimu, autobusiuke sėdėjo grupės organizatorius, kuris dainavo ir skandavo per megafoną. Tokiu būdu visa kolona galėjo jungtis į bendras skanduotes taip dar labiau susivienydami.
Atžygiavusi į Bastilijos aikštę apstulbau – tokios streikuotojų minios dar nebuvo tekę regėti. Įvairiausios kairiosios partijos, profesinės sąjungos, studentai, menininkai, darbininkai, tarnautojai pasidabinę raudonais atributais, nešini plakatais, visi kartu dainavo „Marselietę“ ir ragino valdžią rimtai traktuoti jų norus ir nuomonę.
Vienas iš streikuojančių transporto darbuotojų prisiartino prie manęs ir draugiškai patarė nusiimti mėlyną šaliką. „Mes - kairieji, mes dėvime raudoną. Mėlyna yra Sarkozy spalva, kuri provokuoja“. Kai prisipažinau, kad nejaučiu jokių simpatijų Sarkozy vykdomai politikai, pašnekovas pradingo ir neužilgo sugrįžo su punšo puodeliu. Punšas buvo pilstomas ant prekystalių išdėstytų įvairiausiose aikštės vietose. Taip pat buvo galima pasivaišinti dešrelėmis ir kitokiais užkandžiais. „Mes, prancūzai, turime gilias pasipriešinimo valdžios savivalei tradicijas“, - tęsia pokalbį mano naujasis kolega. „O kaip ten pas jus, Lietuvoje?“. Nudelbiau akis...
Tokios vienybės ir solidarumo, tokio politinio - idėjinio susivokimo Lietuvoje neteko matyti. Prancūzijoje yra sukurtas toks platus revoliucinis tinklas, kad pakanka švilptelėti ir aikštes užplūsta solidariai nusiteikusių streikuotojų, reklamuojančių ne savo pavienės partijos ar grupės interesus, bet suprantančių, kad tik vienybėje yra jėga.
Žiniasklaidoje buvo bandoma sumenkinti streiko mastą ir nurašyti viską anarchistų agresyviems išpuoliams. Minioje mačiau grupelę anarchistų, bet jie buvo kartu su visais kitais, jų nusiteikimas niekuo neišsiskyrė nuo bendros streikuotojų nuotaikos. Ir vėliau vykusiose riaušėse dalyvavo įvairiausios streikuotojų grupės.
Visuotinio streiko vaidmenys buvo paskirstyti jau iš anksto: transporto darbuotojai blokavo metro, menininkai – įėjimą į Operos pastatą, visa minia kartu skandavo ir palaikė vieni kitus. Taip skirtinga nuo, pavyzdžiui, šeštadienį Vilniuje organizuoto visuotinio mitingo prieš beprotiškas šilumos kainas ir energetikos privatizavimą, kur „Frontas“ savo simbolika ir muzika uzurpavo ir nustelbė kitas dalyvavusias grupes, dargi vėliau ėmėsi jas kritikuoti. Tokiu būdu tarp mitinguotojų atsirado susipriešinimas, o bendras tikslas buvo pamirštas. Žmonės pradėjo skirstytis mitingui net neįpusėjus.
Kaip bebūtų, džiugu, kad mitingas Vilniuje, visgi, įvyko. Žvelgiant iš Paryžiaus streiko perspektyvos, piktintis reikėtų ne tais, kurie dalyvavo ir padarė klaidų, o tais, kurie išliko abejingi. Ir, ko gero, ne abejingi, nes juk aukštos šildymo kainos yra problema kiekvienam, bet pasyvūs, nebetikintys jokia galimybe kaip nors sustabdyti Vyriausybės vykdomų permainų (skambiai vadinamų „reformomis“) buldozerį.
Nemanau, kad Lietuvos piliečiai nemoka susiburti ar solidarizuotis. Juk Sąjūdis buvo sušaukęs minias į gatves. Bet ar nebus taip, kad būtent Sąjūdis ir atbaidė žmones nuo vėlesnio pilietinio dalyvavimo? Juk didžioji visuomenės dalis buvo apgauta, dauguma dalyvavusių mitinguose buvo išstumti į socialines paraštes, apšaukti neteisingai balsuojančia šunauja, paniekinti.
Svarbiausia Paryžiuje išmokta pamoka – tik idėjiškai sąmoningi, žmogiško orumo nenorintys prarasti ir vienas kitą kovoje palaikantys piliečiai gali tapti sėkmingai savo teisių reikalaujančia politine jėga. Valdžios bandymai įtikinti, kad reikalavimai yra nepagrįsti ir neįmanomi, atskirų grupių priešinimas numetant vieniems kaulą, o kitus paglostant - neverti pilietinės išdavystės. Neverta žemintis už dvidešimtį.
