Už lango – vien tamsiai geltonas dangus. Tuoj vakaras. Pasaulis panašus į piešinį ant stiklo. Sniegas šiam horizontui suteikia šilto jaukumo atspalvį. Kartais ir aš būnu laimingas – kai tokį vakarą galiu skaityti Rimbaud eiles ir žiūrėti pro langą, apsvaigęs nuo idėjų, kurios būtinai (sic!..) pakeis pasaulį. Esu savo paties išgalvotas veikėjas. Psichiatrai negali man padėti, nes aš pats išgalvojau sau šizofreniją – tapau menininku.

 

Pastaruoju metu pastebiu, kaip žmonės ima manęs bijoti. Turbūt įtaria, kad esu beprotis arba nesupranta, kaip tas pats žmogus skirtingose gyvenimo situacijose gali taip nevienodai elgtis. Nelengva suprasti, kur keičiasi kaukė, o kur atidengiamas tikras veidas.

 

Ne daug kas supranta, kodėl niekuomet nesuteikiu sau aiškios tapatybės, kodėl visuomet stengiuosi save paneigti, kodėl viską, ką sukuriu, kitą dieną sulaužau, išpeikiu, sunaikinu, kodėl esu savo paties priešas, kaip Pink dainoje „Don‘t let me get me“. Tai visai ne dėl arogancijos ar narciziškumo. Juk save įsimylėjęs žmogus siekia pastovumo, siekia nuolatos matyti mylimą vaizdą, gėrisi tuo, ką myli.

 

Kapitalistas, žvelgdamas į veidrodį, mato pinigus – tai jo tragedija. Socialistas, žvelgdamas į veidrodį, nemato nieko – tai jo tragedija.

 

Naujajame savo straipsnyje apie informacinį terorizmą iškėliau naują teoriją – kad mūsų binarinė opozicija „gėris/blogis" yra visų laimių ir nelaimių priežastis. Iš tiesų mes nieko daugiau neveikiame kaip tik lipdome etiketes – blogis/gėris ir gėris/blogis. Galiausiai tampa nebeaišku, ką laikyti gėriu ir blogiu, nes kalba pernelyg trapi, kad vien tik jos sienų užtektų gigantiškom idėjų konstrukcijom atlaikyti. Taip demokratijos priešu numeris vienas staiga tampa viešumas. Taip viešumo priešu numeris vienas tampa pati demokratija. Galiausiai prarandame kontrolę, gėris ir blogis pakeičia vienas kitą. Nes tiek viena, tiek kita – mūsų pačių kūrinys. Jeigu kažką paskelbiame gėriu, kažką pasmerkiame tapti blogiu.

 

Bet kyla klausimas – ar blogai, kad socialistas kapitalizmą laiko blogiu? Ar blogai, kad anarchistai blogiu laiko valdžią? Aš nežinau, ar blogai. Nežinau, kas yra gėris, o kas yra blogis. Tikrai nežinau.

 

Savo pabiras mintis dėstau kitu tikslu. Lietuvoje vis garsiau ir skambiau raginama kovoti prieš valdžią, vis aktyviau reikštis, išsakyti vis daugiau kritikos, ir panašiai. Norint įveikti blogį, raginama dar labiau jį didinti. Dar didesne ugnimi prieš ugnį! Toks galėtų būti visų revoliucionierių šūkis.

 

Įdomu, ar tie, kas savo veiksmais bando sukompromituoti valdžią, suvokia, kad valdžia tik stiprėja po kiekvieno numalšinto išsišokimo, kad jos simbolinė galia žmonių akyse tik auga po kiekvienų numalšintų riaušių, galiausiai, ar žmonės apskritai suvokia, kad įvardydami ją kaip priešą, jie jau suteikia jai galią, kurios kitu atveju ji neturėtų?

 

Kai manęs kas nors klausia – kaip kovoti prieš neteisybę, aš visada galvoju: o ką šis žmogus vadina teisybe? Paaiškėja – teisybė tokiam žmogui yra „blogio“ nubaudimas. Kitaip sakant, teisybė yra tai, kas sukuria blogį, kurį reikia sunaikinti. Labai painu, bet svarbu tai akcentuoti. Svarbu suprasti, kaip mes patys sukuriame neteisybę, kurią vėliau bandome sunaikinti. Ir tai, kad pačioje teisybėje jau slypi neteisybė.

 

Vau, tikrai painu. Hitleris nepagirtų už tokį tekstą. Atsiprašau. Lengvai apsvaigau nuo nelegalių cigarečių. Darau nusikaltimą – vagiu iš valstybės. Darau nusikaltimą, nes esame sutarę, kad siekdami bendro gėrio nedarysime pavienio blogio, ar ne? Elementaru. O jeigu aš užsigeisiu ir vieno, ir kito? Negalima, sakysite, nes gėris ir blogis negali būti du viename.

 

Štai čia yra didžiausia mūsų tragedija – kad rūkydamas kontrabandines cigaretes ir dar mylėdamas Hitlerį, tu negali būti laikomas doru ir sąžiningu žmogumi. Tu gali būti laikomas niekšu ir nieku daugiau. Dar ir tai per geras žodis tokiam šliužui. Atsiprašau už savo ironiją ir gal ne visai vykusius pavyzdžius, bet situacija tokia rimta, kad tektų nuobodžiai kalbėti, jeigu išmesčiau šį jovalą.

 

Ką aš čia noriu pasakyti? Nieko ypatinga. Net nežinau, ar apskritai verta tai skaityti, bet mėgstu teorinius išvedžiojimus, kuriems žmonės dažniausiai neturi laiko. Mano mintis būtų tokia: ar nėra taip, kad tai, ką mes laikome blogiu, gimsta iš to, ką pavadiname gėriu?

 

Reikia pavyzdžių? OK, pagalvokim kartu. Jūs visi sutiksite, kad socializmas yra gėris. Jūs visi – socialistai. OK. Ir būtent dėl to, kad laikote save socialistais, nekenčiate kapitalizmo. Logiška. Sunku čia įžvelgti mano išsakytą blogio sukūrimą. Atrodytų, kad nepaisant to, kas tu esi, kapitalizmas vis tiek egzistuos ir bus toks pats blogas. Aporija? Galbūt.

 

Bet vis dėlto ne formuluotės grožio vedinas sakau, kad ne nusikaltimas sukuria kalėjimą, o kalėjimas – nusikaltimą. Kapitalizmo viešpatavimas vienaip ar kitaip negali būti paaiškinamas valdančiosios klasės egoizmu, istorinėmis aplinkybėmis ar paprasčiausiai bloga žmogaus prigimtimi. Tai lengvi atsakymai – jie tinka daktaro disertacijoms. Kai atsakymai yra prasmingi, jie netinka niekam. Tai yra didžiausia Dievo bausmė už sąmoningumą – neviltis (Nietzsche).

 

 

Žvelgiant labai giliu žvilgsniu į kapitalizmo ir socializmo dichotomiją, nori to ar ne, matai du besipešančius vaikus, kurie bando įveikti vienas kitą skirtingomis priemonėmis. Ir kaip tik dėl to, kad įveiktų vienas kitą, jie priversti būti tuo, kas yra. Labai beprotiška, todėl greičiausiai tiesa.

 

Juk iš tiesų kapitalizmo ir socializmo ribos nėra aiškios ir vienoks kapitalizmas gali būti daugiau socializmas nei kitoks socializmas. Šioje situacijoje neramina ne tai, kad kapitalizmas neišsigimsta į socializmą, bet tai, kad kuo labiau mes teigiame socializmo pranašumus, tuo stipriau veriasi kapitalizmo trūkumai, ir mes nieko negalime padaryti.

 

Mokslininkai apskritai nesiūlo sprendimų. Net Žižekas bijo garsiai kalbėti apie Trečiojo kelio galimybę. Būti neapsisprendusiam – visai nemadinga. Abejonės dažniausiai pasitinkamos kaip nepritarimas. Bepročiai ir protingieji paskelbiami mirtinais priešais. O sakykite, ar būtų bepročių, jei nebūtų protingųjų? Ką tada laikytume bepročiais?

 

Ideologija – tai galia, kurią įgauna kokia nors idėja. Neigdami kapitalizmą ir kovodami prieš valdžią, mes dažnai naiviai viliamės, kad esame teisieji, tie, kurie žino, kas yra gėris ir blogis. Aš sakau priešingai: tik tie, kurie kovoja prieš kapitalizmą ir valdžią, yra blogis. Tik jie yra atsakingi už tai, kad negyvename socialiniame anarchizme.

 

Jie (o gal solidarizuojantis reikėtų sakyti „mes“?) savo antagonizmu iš principo esame didieji kapitalizmo ir valdžios kūrėjai, nes jeigu mūsų nebūtų, galia neturėtų aiškios savo formos strūktūros. Ji laisvai klaidžiotų kaip neinstitucionalizuotas fantomas. Mes suteikiame jai išgyventi būtiną formą ir palaikome jos egzistavimą. Mes esame kalti dėl to, kas, kodėl ir kaip ji yra.

 

OK, ar dabar suprantate, kodėl Dovydas nenugali Galijoto? O jis jo nenugali todėl, kad laiko jį priešu. Kad jis ir sukuria pačią kovą, kad jeigu ne jis, Galijotas apskritai neegzistuotų. Be Dovydo nėra kovos tarp Dovydo ir Galijoto. Nei pergalės, nei pralaimėjimo.

 

Tai skamba kaip utopija, antiutopija, kvaziutopija, pseudoutopija, bet The absolute master Jacquesas Lacanas dar labai labai seniai įžvelgė, kaip pasąmonės struktūra sukuria Realumo pojūtį. Kaip mūsų įsivaizduojamos patirtys tampa socialiniais simboliniais dariniais. Paslaptis ne ta, kad kalba kuria mūsų pasaulį, bet ta, kad mūsų pasaulį iš principo kuria tik pati kalbos forma, kurios mes neidentifikuojame kaip alien, svetimo, kaip hegemoninio aparato, kaip to, kas mus įkalina. Mes gimstame pasaulyje, kuriame jau yra sukurtos žaidimo taisyklės, ir manome, kad neįmanoma jų keisti. Tai mūsų didžiausia klaida. Net kalbos struktūra nėra tokia visagalė, kad jos nebūtų įmanoma keisti – mes sukurti save kurti.

 

Artėjant naujiems vietinės valdžios rinkimams ir dar vieniems rinkimams į Seimą, visus kapitalizmo ir valdžios nekenčiančius asmenis raginu keisti taktiką. Žižekas ragina siūlyti valdžiai sprendimus, kurių ji negalėtų atsisakyti. Naivuolis. Aš siūlau rengti padėkos valdžiai akcijas, kapitalizmo aukštinimo vakarus, žmogaus teisių negerbimo dieną, nacionalsocializmo vakaruškas, valdžios – kaip didžiausio Gėrio savaitę. Melo nuoširdumo atostogas.

 

Surenkime atominio kuro atlaidus. Gaukime iš kur nors radioaktyvių medžiagų ir dalinkime jas praeiviams. Su džiaugsmu paminėkime, kad nuo vėžio mirė tūkštančiai žmonių, dalinkime skrajutes su išsigimimais. Susirinkime visi prie Seimo rūmų padėkoti, kad valždžia padarė mus nelaimingesniais ir skurdesniai. Dainuokime ir plokime. Asmeniškai siųskime sveikinimus už kiekvieną mums nenaudingą įstatymą. Parodykime valdžiai, ką ji daro. Parodykime tai su bepročio šypsena ir idioto žvilgsniu. Tapkime jos košmaru. Jos neegzistavimo simboliu. Jos virsmo pastišu. Įkūnykime tai, kas mus išvaduotų. Amen.

 

2011 01 05