Prieš du metus, 2009 m. sausio 16-ąją, per politinės miglos ūkanas Lietuvoje švystelėjo saulė. Blykstelėjo politinio pavasario viltis. Tą dieną Lietuvoje įvyko sukilimas, kad ir nedidelis. Žmonės pabudo iš komos būsenos ir ėmė veikti. Kovoti už savo teises. Sveikti.
Žmonės pasipriešino gniuždančiai valdžios politikai, bet valdžia taip pigiai nepasidavė ir ėmėsi represijų. Specialūs robokopų daliniai šaudė į žmones, nuodijo dujomis, pakavo ir gabeno mentūrą. Pavasario viltis vėl užgeso, užslinko žiema.
Tačiau sausio 16-oji neliko užmiršta. Antrus metus, mes – anarchistai, išeiname į gatves paminėti šią datą. Solidarizuojamės su režimo aukomis. Reikalaujame panaikinti susirinkimų draudimą. Raginame žmones priešintis ir sukilti prieš valdančiuosius.
Du metus iš eilės Vilniuje tą dieną įvedama ypatingoji padėtis. Visas miesto centras prifarširuotas mentų ir persirengusių saugumiečių. Šiemet vien Gedimino prospekte buvo galima sutikti kokį šimtą valdžios šunų, dar daugiau jų laukė prie Seimo bei slėpėsi jo prieigose.
Tokio masto priemonių valdžia imasi bijodama, jog 2009 m. sausio 16-oji gali pasikartoti. Šiuo požiūriu Kubiliaus režimas niekuo nesiskiria nuo Lukašenkos režimo Baltarusijoje ir Putino režimo Rusijoje. Policinė valstybė bijo pasirodyti silpna. Geriau smogti atsivėdėjus, o ne kepštelti. Tokia jų logika.
12 val. susirinkome prie Katedros ir nedidele grupele (valdžia draudžia didesnius nei 9 žmonių susibūrimus) patraukėme Seimo link. Nespėjome žengti nė dviejų žingsnių, kaip prisistatė du policininkai ir ėmė klausinėti, ką mes rengiamės daryti. Atsakėme, kad ketiname pasivaikščioti iki Seimo. Šyptelėję ir patikrinę kai kurių dokumentus, jie leido eiti.
Nešdami transparantą „Drausti draudžiama“, mes dalinome skrajutes, primenančias tragiškus sausio 16-osios įvykius. Pusiaukelėje mus vėl sustabdė „tvarkos saugotojai“. Pasipylė tie patys klausimai: „Kas jūs tokie?“, „Kur einate?“, „Ką norite daryti?“. Išklausę mūsų atsakymus, jie lyg sugedusi plokštelė vis kartojo apie mums gresiančią atsakomybę bei kelionę į policijos komisariatą. Mentų neišsigandome. O ko mums bijoti? Juk nieko nepažeidžiame netgi pagal jų supistus įstatymus.
Netoli Seimo mus sustabdė trečią kartą. Čia jau buvo tikras kontrolės postas. Dešimt mentų, atsakingų už tai, kad į aikštę niekas nieko neįsineštų. Jie ėmė tikrinti mūsų kuprines, tačiau netrukus jiems turbūt tapo nejauku, nes subėgo krūva žurnalistų su videokameromis bei fotoaparatais. Mentai ėmė elgtis pabrėžtinai mandagiai ir netrukus mus praleido.
Prie Seimo žmonių buvo nedaug (žinoma, neskaičiuojant mentų). Deja, represinė valdžios politika padarė savo. Atokiai nuo Seimo pastato išsirikiavę stovėjo opozicinių partijų piketuotojai. Mes sustojome priešais juos, nugara į Seimą, ir išskleidėme didelį transparantą „2011 m. sausio 16 d. čia buvo šaudoma į žmones“. Mentai vėl prisikniso, kad ne taip stovime ir nuvarė mus į aikštės kampą. Pastovėję keletą minučių ir paskandavę „Bubilius – kybys!“, mes savo misiją baigėme.
Po akcijos vieni patraukė savais reikalais, kiti nuėjo į netoliese esančią kavinę ir nusprendė vėl pasirodyti prie Seimo.
Praėjus vos valandai, padėtis aikštėje kardinaliai pasikeitė. Mentų jau nebesimatė. Aikštėje susirinko kitokių žmonių minia – megztųjų berečių, davatkų, landsbergistų ir kunigų. Ši publika trečią dieną vis dar minėjo sausio 13-osios įvykius. Ji giedojo, t.y. bjauriai bliovė apie mirtį. Šlykštus reginys!
Mes priėjome prie jų arčiau ir ... ėmėme loti. Linksmai ir įžūliai. Au! Au! Au! Niūrias nekrofilų dainas nutraukėme linksmu pankišku amsėjimu. Netrukus prisistatė mentai ir išvarė mus iš aikštės. Išėjome nesipriešindami. Tegul mirusieji laidoja savo lavonus.
Vakarop ėmė snigti. Miestas aptemo. Skirstėmės kas sau, vis numesdami repliką apie neseniai regėtą mirties šventę. Tokia jau ta sausio 16-oji: priešpiet gyvybingi protestai, popiet – mirusių zombių mišios, atnašaujamos valdžiai.
Čipolinas
2011 01 16
