Arabų poislamiškasis judėjimas, kuris nesibaigė Tunise, bet apėmė naujas šalis ir sukėlė tikrą socialinę revoliuciją Egipte, yra išties nepaprastai įdomus fenomenas. Kas iš tikrųjų vyksta Egipte, kurį prieš pat sukilimą jame apsilankiusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pavadino „stabilia šalimi“?
Paviršių tematanti oficialioji žiniasklaida kalba apie autokratijos išvargintas šalis ir liaudį, siekiančią demokratijos. Dar – apie iš piramidžių šalies plūstančius persigandusius turistus (o galbūt būtent dabar laikas važiuoti į Egiptą, susitikti su žmonėmis, pamatyti, ką jie iš tikrųjų išgyvena, grožėtis ne tik Kairo muziejaus mumijomis, bet ir grafitais gatvėse, tokiais kaip „Revoliucijos, žmonės, revoliucijos“!). Dar – ekonomikos griūtį ir smukusias investicijas, tarsi tik dabar būtų pradėję trūkti duonos. Juk skurdas ir socialinio teisingumo nebuvimas ir išvedė žmones į gatves, jų įniršį sukėlė tik elito poreikius tenkinusios ir socialinį atotrūkį didinusios tarptautinės investicijos, o JAV karinė parama dabar padeda supuvusiam režimui laikytis prievartos ir represijų pagalba.
Sunerimę apžvalgininkai aptarinėja Egipto ateitį, jie mato tik politines figūras, tik lyderius, tik Musulmonų brolijos atėjimo į valdžią grėsmę – tuo tarpu gatvėse besibūriuojantys žmonės visiškai nuvertina fundamentalistų vaidmenį sukilime. Taigi, norint sužinoti apie Egiptą daugiau nei rašoma didžiojoje žiniasklaidoje, teko susidurti su gausybe informacijos internetiniuose bloguose ir forumuose. Mane domino pats tarptautinį mastą įgijęs masinis judėjimas, jo atsiradimo priežastys, organizavimasis ir siekiai, neapsiribojantys vakarietiška liberalia demokratine perspektyva, artimi radikalios tiesioginės demokratijos, savivaldos idėjoms.
Tokioms idėjoms pagreitį suteikė 2004-aisiais suskūręs opozicinis „grassroots“ Egipto permainų judėjimas, kuris jungė viduriniosios klasės dirbančiuosius, studentus, teisininkus ir žurnalistus, be kitų dalykų reikalavusius valdžios nepaprastosios padėties nutraukimo ir Hosnio Mubarako atsistatydinimo. Šį judėjimą įkvėpė pirmoji palestiniečių intifada, kuri taip pat sugebėjo mobilizuoti žmones pagal „grassroots“ judėjimų principus – šalia liberalių individualizmo ir nacionalinio orumo principų šis sukilimas deklaravo savivaldą ir demokratinį valdymą. Į šį sukilimą įsitraukė ir moterys su vaikais, pasirinkę neprievartinius pasipriešinimo okupacijai metodus – pilietinį nepaklusnumą, streikus, demonstracijas, mokesčių nemokėjimą ir prekių boikotą. Judėjimas rėmėsi vietiniais liaudies komitetais, kurie buvo laikomi būsimos nepriklausomos Palestinos institucijų pirmtakais. Beje, teko girdėti, kad Palestiną valdanti teroristinė organizacija Hamas neleido įvykti egiptiečių kovos palaikymo mitingams. Matyt ji išsigando, kad įvykiai Egipte įkvėps judėjimą ir Palestinoje, nukreiptą tiek prieš Izraelio valstybę, tiek prieš Hamas valdžią.
Palestinos Intifados modelis veikia ir Egipte: judėjimas ne apsiriboja tradicinėmis partijomis, o „eina į mases“, vykdo savo kampaniją gatvėse, o ne televizijos spektaklio pagalba, vietiniai rūpesčiai jam svarbesni nei tarptautiniai reikalavimai. Vienas iš išskirtinių Egipto intifados bruožų – joje nėra lyderių. Opozicijai priklauso daug veikėjų, kurie praėjusį dešimtmetį, kilus judėjimui prieš valdžią, aktyviai reiškėsi žiniasklaidoje, bet lyderių tarp jų nebuvo. Dar daugiau, sakoma, kad didelė dalis demonstracijų dalyvių nepriklauso jokiai politinei ar religinei partijai ar judėjimui ir anksčiau nėra dalyvavę politinėje veikloje. Judėjimai yra pliuralistiniai, naudoja naujus būdus mobilizuotis (boikoto kampanijas, internetą ir protesto meną – pavyzdžiui, grafitus gatvėse), jiems nusibodo tradicinė partinė politika. Aktyvistai pastebi dar vieną įdomų revoliucinį reiškinį – masių kuriamus vietinius komitetus. Siaučiant plėšikams, kurių dalis, kaip manoma, yra užsimaskavę slaptosios policijos pareigūnai, žmonės sukūrė šiuos komitetus kaip išties demokratines institucijas – atsvarą valdančiajam elitui ir jo autoritarinėms institucijoms. Aktyvistai tvirtina, kad Egipte dabar yra dvi valdžios – vietiniai komitetai ir Mubarako valdžia, pasislėpusi už tankų ir kareivių šautuvų..
Be abejo, šią revoliuciją įkvėpė per valdžios surežisuotus rinkimus 2009 metais kilę neramumai Irane, Libano kedrų revoliucija ir įvykiai Tunise. Apžvalgininkai pastebi skirtumus tarp kieto buvusio Tuniso prezidento Ben Ali ir Egipto „faraono“ Mubarako, kuris Egipte elgiasi tarsi savame dvare – tam tikras demokratines laisves, bandymą patraukti žmones, išsklaidyti opoziciją derina su „aksominėmis“ represijomis. Kartais leidžiama pasisakyti kritiškiems intelektualams – bet tik tam, kad jie „nuleistų garą“. Be to, Egipto valdžiai priklauso ir prieš du dešimtmečius režimo sukurtas ir staiga pralobęs naujasis elitas, kuriam Mubarakas, Vakarų priverstas vykdyti neoliberalias reformas, pusvelčiui pardavė valstybines įmones. Elitui suteikta daug privilegijų – didžiulės bankų paskolos, maži mokesčiai, taip tikėtasi įgyti jų lojalumą. Atotrūkis tarp elito ir paprastų žmonių dar padidino pastarųjų įniršį – teko girdėti, kad įtūžę protestuotojai rinkosi ne tik pagrindinėse aikštėse, bet ir siaubė Kairo turtuolių rajonus.
Taigi, būtina kalbėti ne tik apie autokra socialines maišto priežastis. Egiptiečiai primena lietuvius – jie apatiški, ištveria visas kančias, buvo laikomi taikia žemdirbių tauta. Tačiau, atrodo, jų kantrybė baigėsi. Pasaulio banko duomenimis, daugiau nei 40 procentų egiptiečių gyvena ties skurdo riba arba netoli jos. Tarnautojų atlyginimų nepakanka, kad jie galėtų išlaikyti savo šeimas. Vyriausybė karpo socialines išlaidas, ardydama populisto prezidento Gamalio Abdelio Nassero režimo metu kurtos gerovės valstybės liekanas.
Aktyviausi sukilėliai – jaunimas. Sakoma, kad dauguma šiandieninių protestuotojų nėra matę kito šalies vadovo – tik 31 metus valdantį Mubaraką. Viduriniosios klasės jaunuoliams sunku vesti ir išlaikyti šeimą iš Egipte uždirbtų pajamų (jei jie išvis turi darbą), tad prieš vedybas jie važiuoja dirbti į užsienį, už kurį galėtų nusipirkti butą, be kurio neįsivaizduojamas viduriniosios klasės nario gyvenimas. Paplito jaunimo naudojimasis internetu, Egipte, kaip kitose šalyse jaunimui mobilizuotis padėjo socialiniai tinklai internete, kurių pagalba apie 70,000 daugiausiai išsilavinusių jaunuolių pasisakė už žodžio laisvę, ekonominę gerovę ir korupcijos naikinimą, organizavo gatvės protestus ir demonstracijas dar prieš šią revoliuciją.
Šie jaunuoliai sudaro naująjį Artimųjų Rytų proletariatą – tai vadinamieji „viduriniosios klasės vargšai“, tie, kurie, gavę universitetinį išsilavinimą, pažindami pasaulį, dirba negarantuotą darbą paslaugų arba informacinių technologijų sektoriuose arba išvis neturi darbo. Europoje toks dirbančiųjų sluoksnis vadinamas prekariatu. Tokio prekariato atstovas buvo ir Mohammedas Bouazizas, susideginęs Sidi Bouzid mieste po to, kai valdžia iš jo konfiskavo prekes – šis įvykis ir pažadino visą pietinę Viduržemio jūros pakrantę. Beje, tradiciniai kairieji taipogi nesnaudžia, lūšnynų protestuotojai okupuoja fabrikus ir rengia streikus. Stebėtojai komentuoja, kad stipraus ir visiškai nepriklausomo dirbančiųjų judėjimo atgimimas Arabų šalyse būtų tikra rakštis Egipto elitui ir netgi jo gerove suinteresuotoms JAV – toks judėjimas galėtų pabudinti ir Saudo Arabijos dirbančiuosius; šioje šalyje JAV palaikoma autoritarinė valdžia draudžia kurti profsąjungas ir rengti streikus. Tiesa, tradiciniai kairieji judėjimai labiau nei demokratinę savivaldą ir laisvą organizavimąsi besirenkančios masės yra linkę į kompromisus su valdžia ar patys siekia valdžios. Tačiau radikalūs aktyvistai pabrėžia siekią ne liberalios, bet tiesioginės demokratijos, grindžiamos liaudies komitetų valdžia „iš apačios“, kolektyvinių sprendimų priėmimu tiek darbovietėse, tiek gyvenamuosiuose rajonuose.
Islamo fundamentalistų besibaiminantiems vakariečiams ekspertai siūlo vietoj Korano atsiversti Marxo raštus. Artimųjų Rytų politikos ekspertas Larbi Sadiki teigia, kad kovoje su socialine ir ekonomine marginalizacija ir nedarbu Šiaurės Afrikos žmonėms nereikalinga jokia ideologija. Jų ideologija – nedarbas, jų geografija – periferija. Dabar spontaniški taikūs protestai tapo jų ginklu.
Dar neaišku, kuriuo keliu pasuks Egipto revoliucija. Tačiau kad ir kaip arogantiškai būtų žiūrima į mases, kad ir kokį rasizmą atspindėtų Vakarų visuomenių nuostatos arabų atžvilgiu, egiptiečių sukilimas tapo tikra socialine revoliucija. Jie sugebėjo ne tik išeiti į gatves ir surengti milijoninius spontaniškus protestus, bet ir kurti alternatyvias struktūras, kalbėti apie tiesioginę demokratiją, kurios šūkiai šios krizės metu jau skambėjo Europoje. Darosi aišku, kad bet kokia, anot Hillary Clinton, „stabili“ valdžia ir tvarka tokiomis sąlygomis reikštų regresą – ir tokiai valdžiai teks milžiniškas revoliucingos Egipto liaudies spaudimas. Niekam nesitikint, Šiaurės Afrika šiame amžiuje tapo demokratinių eksperimentų laboratorija. Ir revoliucija per šią skurdo ir vargų nualintą žemę plinta kaip žolė.
P.S. Šis tekstas rašytas trečiadienį.
Atgimimas
2011.02.04
