Profsąjungos iš antro karto bando (arba apsimeta, kad bando) organizuoti protesto mitingą. Kad bus šnipštas, ženklų jau yra. Tą rodo LPSK pirmininko Artūro Černiausko išankstinės (dešimt dienų iki mitingo) spėlionės, kurias jis grindžia... orų prognozėmis.
Pranešęs, kad jį „truputėlį gąsdina tai, kad tą dieną žada 12 laipsnių ir pūgą“, su kitais profsąjungų bosais svarsto, ar nereikėtų sutrumpinti mitingo laiko. Kai taip iš anksto kalba profsąjungų vadovas, mitingas pasmerktas žlugti.
Reikėtų kaip nors profsąjungoms padėti. Padėti ne tik sušilti, jei spaus šaltukas, bet ir susivokti, ko iš tiesų šiandien žmonėms reikia. Visi būsimo mitingo reikalavimai – išlaikyti esamas ir kurti naujas darbo vietas, reguliuoti kainų nustatymo mechanizmus, mažinti skurdą mažinant kainas ir didinant pajamas, skatinti vartojimą – yra migloti ir neapibrėžti. Išskyrus du konkrečius reikalavimus – didinti minimalų darbo užmokestį iki 1000 Lt ir atstatyti sumažintas pensijas, – visa kita panašu į nieko neįpareigojančias politikų kalbas.
Taip, bedarbystė – viena didžiausių problemų, tad darbo vietų kūrimas yra vienas iš prioritetų, bet dar svarbiau yra lygybė. O ši valdžia darė, daro ir darys viską, kad žmonių išnaudojimas ir socialinė nelygybė tik didėtų. Bedarbystė yra tik socialinės nelygybės išdava. Pagrindinė problema yra ši valdžia, tad ir reikalavimai turi būti atitinkami: „Šalin vyriausybę!” ir „Visa valdžia – žmonėms!“.
Galima prisigalvoti daug būdų, kaip sušilti tarp bendraminčių (ne apie tai pagalvojot). Galima pasiimti puodų (tušti puodai puikiai simbolizuotų dabartinę Lietuvos žmonių padėtį), nupjautų radiatorių ir vamzdžių (simbolizuotų šildymo kainų augimą), kubilų (ką simbolizuoja, visiems aišku) ir sukelti triukšmą, kad girdėtųsi ne tik Vyriausybės rūmuose, Seime ir Prezidentūroje (ta pati kompanija). Barškinamų tuščių puodų (jokiu būdu ne varpų) aidas nuskambėtų per visą Lietuvą. Tai geriausia priemonė apšilti.
Valdžioje esantys iš emigrantų tikisi, kad jie pasidalins su tautiečiais patirtimi, įgyta kitose šalyse. Tą ir darau. Dalyvavęs ne vienoje Dublino demonstracijoje, supratau, kad labai svarbu pasirinkti tinkamas, skambias ir reikalavimus atspindinčias skanduotes. Pavyzdžiui: „Cowen, Cowen, Cowen – out, out, out”, „What we need – National strike, when we need it – now”. Tokios skanduotės skambėjo per daugelį protesto demonstracijų ir mitingų Airijoje. Ir Brianas Cowenas (ministras pirmininkas) „išgirdo” – buvo priverstas atsistatydinti ir paskelbti pirmalaikius rinkimus.
Kodėl nepasinaudojus šia patirtimi? Skanduotės užkrečia, užveda, atkreipia dėmesį ir patraukia žmones. Kad padeda – esu tikras. Lietuviškas skanduočių atitikmuo galėtų būti maždaug toks: „Kubil, kubil – lauk, lauk, lauk, Kubil – lauk, Kubil – lauk, Kubil, kubil – lauk, lauk, lauk” ir „Ko mums reikia? – STREI-KO, kada reikia – ŠIAN-DIEN“.
Be abejo, čia tik pavyzdžiai. Tikiu, kad kas nors gali sugalvoti kur kas šmaikštesnius, skambesnius, taiklesnius ir geriau surimuotus šūkius bei skanduotes. Juk turime gabių, talentingų jaunų (ir ne tik jaunų) žmonių – kiek jų sutiksi vien tik „slam“ poezijos vakaruose!
„Gėda, gėda!” – tikrai jau visiems nusibodęs, o svarbiausia, kad valdžioje esantys net nesuprastų šio žodžio reikšmės. Kodėl nepaskelbus geriausios skanduotės konkurso? Nugalėtojui didžiausias apdovanojimas būtų, jei jo sugalvotą skanduotę kartotų tūkstantinė minia, o svarbiausia – jis prisidėtų traukant valdžioje įsitvirtinusios klikos, neišpainiojamais saitais susisaisčiusios su oligarchais, voratinklį.
Galbūt siūlymas surengti konkursą kam nors atrodys kaip vaikiškas žaidimas, bet tikriausiai tik tiems, kurie nenori nieko patys daryti. Man patiko Ridikėlės straipsnyje „Partizaninė filologija (Guerrilla philology). Kaip veikia dainos?” išsakytos mintys: „Mums reikia, kad įkvepianti muzika bei poezija nuolat sroventų gyslomis. Mums reikia iš jų sklindančio laisvo veiksmo jėgos, atsinaujinančios minties energijos. Pelkės stovintis vanduo dvokia, ji klampina gilyn į savo mirtį, ta smarvė marina bet kokią laisvo gyvenimo idėją. Lietuva – tai ne dvokianti pelkė, kur gyvi tik praeities didvyriai. Lietuva – tai ne mirties žemė ir ne mirusių sielų šalis.“ Naujos skanduotės ir dainos per demonstracijas ir mitingus taip pat prisidėtų, kad užpelkėjusi Lietuva virstų žuvingu ežeru.
Kažkas juk turi pasakyti, kad karalius nuogas. Kažkas valdžiažmogiams turi tai pasakyti – ne pašnibždomis, o garsiai. Pasakyti jiems tiesiai šviesiai tiesiai: „Mes jumis nepasitikime ir jumis netikime – laikas jums vynioti meškeres!“. Šitie žodžiai visiems žinomi (statistiniai duomenys jau seniai patvirtina, kad supuvusia valdžia nepasitiki absoliuti gyventojų dauguma), jie atspindi, ką dauguma žmonių galvoja. O ką gali žmonės, puikiai parodo Egipto įvykiai.
Panašu, kad ir šis profsąjungų mitingas (jei tik įvyks) bus panašus į visus pastaruoju metu vykusius mitingus. Labai galimas dalykas, kad profsąjungų vadai labiau baiminasi ne pūgos ir šalčio, bet to, kad žmonės iš valdžios nepareikalautų per daug, ar – neduokdie – kas nors sniego gniūžtę paleistų Vyriausybės, Seimo ar policininkų pusėn. Tikėtina, kad profsąjungų bosai tik užsidės pliusiuką, o žmonės išsiskirstys dar labiau nusiminę nei buvo prieš mitingą. Bet nusiminti, manau, nereikia. Skanduočių dar prireiks.
Jeigu sutinkame, kad ši valdžia yra ne tik piktybiška, arogantiška, viską reguliuojanti, sugebanti atimti iš ubago lazdą ir įmesti ją į turtingųjų židinį prakuroms, bet kartu ir kvaila – vertėtų pasinaudoti jos kvailumu ir, kol dar visko neuždraudė bei neįvedė ypatingosios padėties, suorganizuoti kažką – ne, kol kas ne „Milijono maršą“ kaip Kaire, – pradžiai užtektų surengti „Tūkstančio piketų dieną“. Tūkstantis piketų po devynis žmones – ne tiek ir mažai. Tokiems piketams nereikia jokių leidimų, o tada nesijaustume kaip gyvuliai, suvaryti į gardą. Gal verta pagalvoti?
P.S. Jei kas nors panašaus būtų organizuojama, parvykčiau iš Dublino ar bent piketą prie Lietuvos ambasados surengčiau.
2011 02 13
