Daugiau nei 20 metų Porto Alegrėje (Brazilija) gyvenantys žmonės patys nustato, kaip miestas leis pinigus. Šis procesas, vadinamas biudžeto formavimu dalyvaujant visiems (participatory budgeting), šiandien praktikuojamas daugiau nei 1200 pasaulio savivaldybių. 2009 metais 49-asis Čikagos kvartalas tapo pirmąja JAV bendruomene, pasinaudojusia šia praktika ir tęsiančia šį procesą šiemet.
Pokalbyje dalyvauja šiame kvartale gyvenanti filmų kūrėja Ines Sommer ir rašytojas bei žurnalistas Benas Danglas.
Jesse Freeston: Ankstesniame epizode su rašytoju ir žurnalistu Benu Danglu kalbėjome apie augantį konfliktą tarp Pietų Amerikos kairiųjų lyderių ir kai kurių socialinių judėjimų, kurių pastangomis jie ir pateko į valdžią. Tačiau knygoje „Dancing with dynamite: social movements and states in Latin America“ kalbama ir apie tai, kaip Pietų Amerikos socialinių judėjimų metodai paveikė JAV gyventojus.
Ben Dangl: Iššūkiai, su kuriais susiduriame tiek šiaurėje, tiek pietuose, yra vienodi. Tai korumpuoti bosai, bedarbystė, žiauri ekonominė politika, aplinkos naikinimas. Daugeliu atvejų Pietų Amerikos judėjimai, aktyvistai, vyriausybės ir politikai pasiekė geresnių rezultatų nei JAV. Vienas iš tokių pavyzdžių yra biudžeto formavimas dalyvaujant visiems Brazilijos Porto Alegrės mieste, kur žmonės turi galią tvarkyti vietinių bendruomenių biudžetą. Iš vyriausybių galią perima bendruomenės, kurioms ji labiausiai ir reikalinga.
Freeston: Porto Alegrėje šis procesas prasidėjo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. O jau 2006 Pasaulio stebėjimo institutas (Worldwatch Institute) pranešė, kad šią praktiką pritaikė daugiau nei 1200 savivaldybių. 2009 metais ji atkeliavo ir į JAV.
Ines Sommer: Mums pranešė, kad yra nemažai savivaldybių, daugiausia Pietų Amerikoje ir šiek tiek Europoje, kurios taikydamos šią procedūrą pasiekia puikių rezultatų, bet mes būsime pirmieji tai išbandę JAV. Iš pradžių tai atrodė kiek idealistinis, beveik utopinis projektas. Visiems apylinkės gyventojams buvo leista siūlyti savo projektus ir dėl kiekvieno jų buvo balsuojama.
Kai kurie žmonės buvo įtarūs: Kam visa tai daroma? Ar man verta dėl to stengtis? Ir pan. Tačiau po kiek laiko dauguma žmonių priėmė idėją. Žmonės susižavėjo tuo, kad jų klausia apie galimus pokyčius jų kaimynystėje. Tada jie nutarė užsirašyti į įvairius komitetus. Mes susitikinėjome daug mėnesių ir galiausiai pateikėme savo siūlymus. Šie siūlymai buvo pristatyti per kelis viešus susitikimus ir internete.
Ir tada, balandžio mėnesį, žmonės galėjo balsuoti. Balsavimo diena buvo tiesiog fantastiška. Toookia energija! Niekas nežinojo, kiek žmonių ateis – gal 100, gal 200, tačiau balsuoti atėjo 1500 ar 1600. Balsavimo vietoje žmonės praleido daug laiko tiesiog skaitydami visus pasiūlymus, buvo gerai nusiteikę ir ilgai suko galvas kaip, jų nuomone, geriau paskirstyti tuos pinigus.
Freeston: 1996 metais Pasaulio Bankas pranešė, kad per 7 metus, kada biudžetas buvo formuojamas dalyvaujant visiems, Porto Alegrės mieste išlaidos sveikatos apsaugai ir švietimui išaugo nuo 13% iki beveik 40%. 49-ojo Čikagos kvartalo atveju miestas skyrė 1,3 milijono JAV dolerių vien infrastruktūrai.
Sommer: Daugiausia balsų surinkę projektai iš tikro buvo susiję su kultūra, pavyzdžiui, puikiais sienų piešiniais požeminėse perėjose ar meniškais dviračių stovais.
Freeston: Sommeris sako, kad tai tikrai yra gerokai demokratiškesnis procesas už išrinktųjų atstovų balsavimą, vis dėlto dar reikia padirbėti, kas balsavimo rezultatai visiškai atspindėtų bendruomenės norus.
Sommer: Iš tikro ne visi gali dalyvauti. Gali iškilti kalbos barjeras, pasitaiko, kad žmogus dirba keliuose darbuose ir neturi laiko dalyvauti. Tai kliūtys, kurias turėsime įveikti.
Freeston: Tačiau Sommeris džiaugiasi, kad teisinės kliūtys buvo pašalintos ir dabar sprendimų priėmime gali dalyvauti visi.
Sommer: Žmonėms nebūtina sulaukti legalaus balsavimo amžiaus. Balsuoti leidžiama sulaukus 16 metų ir vyresniems. Tas pats galioja ir gyvenamai vietai. Niekas netikrina, ar tu emigrantas, ar ne imigrantas, ar tu čia gyveni teisėtai, ar ne. Taigi durys tikrai atviros visiems. Mano septyniolikmetis sūnus irgi nusprendė dalyvauti šiame procese. Dabar jis, tiesą sakant, yra komiteto pirmininkas. Tai stebinanti septyniolikmečio atsakomybė. Jis jaučia, kad šioje šalyje yra tikros demokratijos. Puikiai matau, kaip jis įgauna jėgų dalyvaudamas procese, kuris paprastai būna prieinamas tik suaugusiems.
Iš http://upsidedownworld.org vertė RB
2011 02 21
{youtube}pm1o64BapxM{/youtube}
