Komentaruose po pirmąja straipsnio dalimi ir „Facebooke“ rimtai ar nerimtai pasiūlyta dar keletas elgesio per šių savivaldybių rinkimus strategijų. Taip pat išsakyta abejonių ir iškelta problemų, kylančių mąstant apie tas strategijas. Pradžiai, kad būtų linksmiau, galiu pateikti dar porą galimų rinkimų boikoto būdų, derančių prie pirmoje straipsnio dalyje išsakytų 4-rių, o paskui pakomentuosiu problemas, kurios kyla renkantis šias strategijas.
5-oji strategija aktuali, jeigu kažkas jums už balsą rinkimuose siūlė pinigų arba kitų gėrybių, pvz., skalbimo miltelių, alaus, saldainių, prezervatyvų (jie brangūs, bet ir labai reikalingi, todėl galimi naudoti mano minimam tikslui). Kaip pasielgti, kad nenuviltumėte savo geradario (-ės), pasinaudotumėte puikia proga gauti reikalingų ir vis brangstančių dalykų, bet ir išliktumėte orūs prieš save? Paimkite gėrybes, bet per rinkimus sugadinkite biuletenį. Juk tas (-a), kas davė gėrybių, negalės įeiti į balsavimo būdelę kartu su jumis ir pamatyti, kaip pasielgiate su biuleteniu. Tai ciniškas, bet labai teisingas kelias, esant palankioms aplinkybėms, t. y., jeigu gavote pasiūlymą parduoti savo balsą.
6 strategija: padegti biuletenį ir degantį savo balsą įmesti į balsadėžę. Iš pradžių tai atrodo gana pavojinga. Bet įdomu, kokia būtų rinkimų baigtis, jeigu daug (arba visos) balsadėžių sudegtų patiems balsuotojams taip pasirinkus. Bėda iš pirmo žvilgsnio atrodo ta, kad tokie rinkėjai, kurie nori padegti ne tik savo, bet ir kitų biuletenius, užgožia kitų balsavusiųjų (ar nebalsavusiųjų) nuomones. Tačiau jeigu daugės žmonių, kurie neis į rinkimus, gadins biuletenius ir išsibraukę iš rinkėjų sąrašo įmes į urną tai liudijantį raštą, kai tokių žmonių bus dauguma, balsadėžių padegimai nebegalės būti vertinami kaip kitų balso užgožimas savuoju. Toks veiksmas taps tiesiog rinkimų apylinkės rezultatų apibendrinimu. Mažiau darbo rinkimų komisijai.
7-toji strategija (reikėtų ją rašyti kaip trečiosios dalį) – nueiti į rinkimus, pasiimti biuletenį, bet užuot balsavus už nieko nereiškiančią arba pasidygėjimą keliančią pavardę, kuri jame jau parašyta, užrašyti savo kandidato (-ės), kurio (-s) pavardės lapelyje nėra, pavardę. Šis būdas geras todėl, kad siūloma alternatyva esamai situacijai, bet negerai, kad taip nekritikuojama esama rinkimų situacija ir mažai šansų, kad tas parašytas žmogus bus išrinktas. Net jei ir būtų, mažai tikėtina, kad jis (-i) turėtų įtakos taryboje. Toks protestas tolygus biuletenio gadinimui, tik siūlantis alternatyvą, tačiau ji nelabai reikšminga turint omenyje rinkimų formatą.
Pakalbėjau apie dar kelias galimas strategijas, kaip elgtis per šiuos savivaldybių rinkimus. Žinoma, taip elgtis reikia ne šiaip sau, bet norint išreikšti nepritarimą esamai demokratijos parodijai, kai valdžia rinkimais tiesiog prisidengia, kad galėtų save vadinti „demokratiškai“ išrinkta „demokratinės“ respublikos valdžia.
Juk mūsų nuomonės paklausia vieną kartą per keletą metų, o paskui niekas jos nei klausia, nei klauso, nes atstovai tampa vieninteliai – jiems per rinkimus leidome viską už mus spręsti, atsiribodami nuo atsakomybės. Kaip rodo mitingų draudimo praktika (2010-03-11, 2011-01-16, 2011-02-19 ir kiti atvejai) neturime teisės net įsikišti, kai matome, kad mums jie atstovauja netinkamai. Strategijos kalbėjo apie būdus, kaip sutrukdyti jiems prisidengti neva pakankamais demokratijai įrodyti rinkimais.
***
Mąstant apie strategijas kyla dvi problemos. Pirma, daug kam nuo balsavimo nusišalinus gali būti išrinkti: nepakenčiami realybės šou kūrėjai, neapleidžiantys savo pozicijų monopolijų gynėjai ar netgi nusikalstamų grupuočių bendrai... Žodžiu, baisi valdžia. (Tada galbūt netgi didžiausias (-ia) valstybės gynėjas (-a) įsileidžia mintį apie anarchiją – blogiau jau būti negali...) Antra, išeina taip, kad tie, kurie vienaip ar kitaip blokuoja rinkimus, daro tai vien dėl paties blokavimo. Dažnam vis dėlto gali kiti klausimas, ar verta blokuoti rinkimus vien dėl protesto –galbūt pasinaudojus ta taip retai mums išmaldiškai suteikta galia galima būtų prisidėti renkant „geriausius iš blogųjų“, taip nors kiek „gerinant“ padėtį mieste...
Pirmojo klausimo kol kas nesvarstysiu, o argumentų, atsakant teigiamai į antrąjį, schema galėtų būti tokia:
Jeigu žmonės priešinasi negerovėms ir daro tai organizuotai bei argumentuotai (pvz., blokuoja rinkimus arba rengia streiką), tai rodo, kad jie nemiega, kad mato apgaulę ir, kas yra ypač svarbu, išdrįsta ją demaskuoti. Tai yra puiku, tai veda toliau.
Kai vis daugiau tokių žmonių atsiranda įvairiose situacijose, jie paskatina ir kitų drąsą, pažadina kitus. Ypač tada, kai koks nors siekis pavyksta (pvz., viešą susirūpinimą kelia sugadintų biuletenių ir išsibraukusiųjų iš rinkėjų sąrašų skaičius ar po streiku išsireikalautos padidinti algos) ir daug kas patiki, kad gali lemti situaciją. Lietuvos žmonėms šis tikėjimas dabar nebūdingas, nors tai, kad mes patys galime lemti situaciją, juk akivaizdu – mes turime galią ir viskas yra taip, kaip yra, tik todėl, kad jos nepanaudojame. Ta galia yra mūsų susivienijimo galia.
Kai žmonės patiki savo turima galia, kuri realizuojama jiems susivienijus dėl bendrų tikslų, sutelkus dėmesį į dabarties, virstančios ateitimi, smaigalį, viskas iš tiesų gali apsiversti. Tokiu atveju net ypač neverti atiduoto balso per rinkimus išrinkti kandidatai nebelemia situacijos. Praranda prasmę pirmasis iškeltas po strategijų klausimas – ką daryti, jeigu daug kam nusišalinus nuo rinkimų išrenkamas labai kenksmingas žmonėms kandidatas. Net baisiausia valdžia netenka savo atstovaujamosios (būtent) galios, kai prieš ją susivienija gyventojai, kurie neva perdavė galią atstovams. Tada įvyksta esminis dalykas – gyventojų galios sugrįžta jiems.
Tada gyventojai, susiskirstę bendruomenėmis, patys tiesiogiai balsuodami nusprendžia tai, kas susiję su jų gyvenimais ir jiems yra svarbu. Balsavimuose dalyvauja ne miesto tarybos nariai ar dar kokie nors svetimi dėdės ir tetos, bet sau aktualias problemas sprendžia patys gyventojai. Pvz., iš ko pirkti elektros energiją, kurią jos dalį pasigaminti patiems, deginti ar nedeginti šiukšlių, ką daryti su jaunais žmonėmis, kurie neturi, kur gyventi, nes būstai labai brangūs, ar renovuoti namus, ar miesto turgus reikia paversti prekybos centrais su kasininkėmis-robotais, ką daryti su žaliomis miesto erdvėmis, kur tiesti dviračių takus, iki kelintos valandos prekiauti alkoholiniais gėrimais, ar miestui reikalingas naktinis transportas, iki kada galima triukšmauti ir taip toliau, ir taip toliau. Jei reikia, gyventojai patys tiesioginiu balsavimu išrenka savo namo, gatvės, mikrorajono atstovus, kurie važiuos perduoti gyventojų nuomonės susitikime su kito mikrorajono ar miesto atstovams ir diskutuoti dėl klausimų, kurie aktualūs visai šaliai.
P.S. Jeigu kam kiltų toks klausimas, aš nieko neagituoju niekaip elgtis – šitame straipsnelyje preliminariai išsakomos galimybės, o Lietuvoje žmonės juk mąsto savo galvomis, todėl aš už jų mintis ir veiksmus neatsakau.
Ridikėlė
2011 02 23
