Ką tik grįžau iš Syntagmos aikštės. Jos vaizdas buvo tikrai ne toks, kokio dauguma mūsų tikėjosi: pirmą kartą protestuotojai bandė išsilaikyti aikštėje visą dieną, nors riaušių policija išsklaidydavo kiekvieną protestuotojų bangą.
Aš nuvykau namo, pailsėjau ir grįžau atgal. Čia vėl buvo jos – mažos žmonių grupelės, vis dar besibūriuojančios, bandančios užlipti laiptais, vedančiais į parlamento kiemą. „Vagys, vagys!“. Tai žmonės, kurie niekada nebuvo susitikę anksčiau. Žmonės, kurie laikė tai vos ne žaidimu.
Matau, kaip apie dvidešimt jų susirenka aplink fontaną. Jie nusprendžia paišdykauti su rūsčiai stebinčia policija, stovinčia priešais juos. Jie apsimeta, kad apeis jų gretas ir traukia prie kairiojo išėjimo iš aikštės. Per kelias minutes suskaičiuoju penkis policijos automobilius, skubančius į įvykio vietą: „Visus į policijos štabą, visi yra sulaikomi“.
Ar yra kuo stebėtis? Turint omeny pastarųjų dienų ir savaičių įvykius – nelabai. Kodėl žmonėms nebeleidžiama rinktis Syntagmoje? Paaiškinimas lengvas: jie supranta, jog tereikia labai nedaug, kad pakankamai žmonių pajustų savo galią ir sukeltų audrą.
Mūsų kova turi būti sutelkta į viešųjų erdvių užėmimą ir išlaikymą, kad būtume aiškiai matomi. Mūsų, kurie tai suprato, šįryt Syntagmoje buvo keli tūkstančiai. Buvo ir apie dvidešimt tūkstančių, kurie netrukus tai supras. Kai mūsų gretos didėja, kai mes tampame vis labiau matomi, mes vis labiau įsitikiname, kad beveik viskas yra įmanoma. Šiandien buvo gera pradžia.
Daugiau foto: www.babylonia.gr
Iš www.occupiedlondon.org vertė Sklepinis
2011 02 27
