Žmonių, laikančių save anarchistais, Lietuvoje nėra daug. Nepaisant to, labai daug kas čia nemėgsta valdžios, netiki nei seimo, nei savivaldybių, nei teismų, nei prezidentūros nauda. Atrodo, labai „anarchistiška” nepasitikėti politikais ar valstybės institucijomis, tačiau tie žmonės nelaiko savęs anarchistais ir kitų nėra tokiais laikomi. Kodėl?
Pasirodžius Che Polino pasvarstymui apie skepsį, kilo noras pakalbėti apie anarchizmą.
Detaliai nenagrinėsiu nei anarchizmo apibrėžimo, nei istorijos. Nekomentuosiu ir nuolatinio bandymo anarchistus vadinti chaoso vaikais. Kalbėsiu apie kai ką kita. Man rodos, kad anarchizmas yra kova už teisę į savo gyvenimą ir priešinimasis viskam, kas mums, kurie gimė vieną kartą ir gyvena vienintelį gyvenimą, trukdo naudotis šia dovana. Man rodos, kad anarchizmas yra vitališkumo filosofija.
Anarchistų nėra daug. Kodėl? Keletą su tuo susijusių problemų ir aptarsiu.
***
Pirmoji priežastis, kodėl bloga valdžia besiskundžiančiųjų minia nesivadina ir nėra vadinami anarchistais, – dauguma žmonių yra apimti pasidavimo nuotaikos. Jie netiki permainomis, netiki, kad gali prie jų prisidėti ir mano, kad gyventi reikia vien iš pareigos, o būti nelaimingam ir nuolat susirūpinusiam – privaloma. Užtai jie labai mėgsta skųstis ir kreipti dėmesį į nesėkmes bei problemas. Skundimasis nuolat akcentuojamomis problemomis pagrindžia tų žmonių beviltiškumą, todėl skųstis jiems patinka – patogu, įprasta ir nereikia nieko savyje keisti... Tuo tarpu anarchistas (-ė) nepasiduoda slegiančiam, daugeliui aplinkui būdingam liūdesiui, abejingumui, trukdančiai apatijai ir susitaikymui, kad „nieko vis tiek nepakeisi“. Jis (-i) pulsuoja aistra ir gyvenimo troškimu, yra atviras (-a) įvairioms patirtims ir pasirengęs (-usi) atsilaikyti, nugalėti.
Antras dalykas, kodėl dauguma žmonių Lietuvoje, nemėgstančių valdžios, nelaiko savęs ar kitų nėra laikomi anarchistais, yra tas, kad jie, su slaptu pasimėgavimu skųsdamiesi, nelabai ką patys daro, kad pakeistų situaciją, nuolat palieka tai kažkam kitam. (Aišku, maloniau kaltinti kitus...) Toji dauguma valdžios nekentėjų nesiima jokių veiksmų, kuriais būtų įrodomas jų jėgos pranašumas valdžios atžvilgiu (susivienijus), daugelis nekuria jokių alternatyvų (pvz., alternatyvus švietimas, alternatyvi savivalda, alternatyvios profesinės sąjungos ir kt.). Tuo tarpu anarchistas (-ė) prisiima visą atsakomybę už savo gyvenimą ir aktyviai, drąsiai veikia, kaip jam (-ai) atrodo geriau.
***
Anarchizmas man yra vitališkumo filosofija. Tai ne stabdančio skepsio, ne nesibaigiančio liūdesio, ne pralaimėjimo ir ne susitaikymo, bet gyvenimo troškimo, kūrybos ir pergalės filosofija. Tai ne vien politinė pozicija ar siekis teisingiau sutvarkyti žmonijos gyvenimą. Tai ne vien abstrakti kova prieš valstybę, prieš kapitalą ar už dirbančiųjų teises.
Tai kiekvieno mūsų asmeninė teisė abejoti bet kokiomis duotybėmis. Mūsų kūno poreikiai, gyvenimo trukmė ir netvarumas, žemės trauka, mūsų tingumas, pavydas, uždarumas – tai taip pat duotybės. Ar mes galime jose išsitekti? Mūsų gyvenimas yra nuolatinis prieštaravimas duotybei – primestai tvarkai – nuolatinis alternatyvaus, kito pasaulio kūrimas ir perkūrimas. Žmonijos istorija – menas, mokslo, technikos evoliucija, religijos – judėjo dėl to vitališkumo, dėl nuolatinio noro susitvarkyti savaip ir peržengti esamą tvarką, pranokti save pačius.
Priešintis riboms ir esamai, nustatytai socialinei, biologinei, ekonominei ir t. t. tvarkai – tai atsikovoti nuolat įvairiai varžomą mūsų teisę į gyvenimą ir peržengti savo ribotumą.
Įvairiausi draudimai, kitų žmonių nuomonės, nurodinėjimai, primesti elgesio būdai ar gyvenimo tikslai mus lydi jau nuo vaikystės: darželis, mokykla, paskui universitetas, karjera, šeima. Kartais aplinkinių įprotis nemėgti į save nepanašių ar nieko nedaryti, „nes nėra reikalo”, „beprasmiška”, „nenaudinga”, stipriai veikia mūsų vizijas ir trukdo išgyventi vienintelį gyvenimą taip, kaip norisi, –reikia nuolat save riboti, labai dažnai be jokios aiškios priežasties. Taip imame gyventi inertiškai, patys beveik nieko nebesprendžiame. Tačiau tai taip pat pasirinkimas. Niurzgėjimas, nuolatinis savęs gailėjimasis, pralaimėjimas – taip pat pasirinkimas.
***
Norėčiau atskirti vitališkumą, gyvenimo troškimą, kurį man reiškia žodis „anarchizmas”, nuo paplitusios „pozityvaus mąstymo” ir „prozako” arba „antistreso” ideologijos, kurią iliustruoja reklamos su laimingais pirkėjais-vartotojais.
„Pozityvaus mąstymo” ideologija teigia tik buką pozityvą, tarsi nuliūsti ar jausti sielvartą būtų liga, kurią reikia nedelsiant gydyti vaistais (arba mokėti psichologui didžiulius pinigus). Patyrę, suvokę tas būsenas ir nepalūžę, mes tampame stiprūs, išmintingesni, todėl jokiu būdu nereikia jų vengti, tačiau reikia stengtis, kad jos netaptų inercija, trukdžiu. Pagrindinis skirtumas tarp reklamuojamos „pozityvaus mąstymo” ideologijos ir anarchistinio vitališkumo tas, kad pirmasis siūlo vengti sudėtingų būsenų ir gyventi vien bukai pozityviai, o antrasis siūlo išgyventi visas kokias tik įmanoma krizes ir – jas įveikus – tapti neįveikiamais.
Jokiu būdu nepasakyčiau, kad liguistos apatijos apimtas žmogus priešinasi laimės ideologijai. „Pozityvaus mąstymo” apologetams labai naudinga, kad žmonės (ypač nepritariantys dominuojančioms ideologijoms) būtų liūdni, bejėgiai ir taip neva priešintųsi visuotinei reklamuojamai laimei. Status quo sargams labai gerai, kai žmones stabdo nuolatinės abejonės, kai jie netiki savo jėgomis, yra įsibaiminę, drovūs, uždari, kai užima savo marginalias nišas, kai tampa civilizacijos šiukšlėmis, taip beprasmiškai save aukodami ir susitaikydami su tokia padėtimi, net laikydami ją moraliai aukštesne. „Pozityvaus mąstymo” reklamuotojams itin naudinga – paradoksas, – kai mes manome, kad savo beviltiškumu ir liūdesiu priešinamės visuotinei laimės ideologijai... Toks pasipriešinimo kelias neteisingas, jisai naudingas tiems, kuriems bandoma nepritarti. Tai, ką sistema tikrai mums leidžia, yra užsidarymas, liūdesys, tarpusavio pykčiai ir netikėjimas savo jėgomis.
Nors anarchizmas neatsiejamas nuo abejonės, nesutikimo, tačiau anarchistas (-ė) neprivalo būti niurzga skeptiku, tarsi taip priešintųsi reklaminei dirbtinų šypsenų laimės karštinei. Kapitalistas irgi yra skeptikas. Jisai netiki nei savo, nei kitų gyvenimų prasmingumu, todėl be jokio sąžinės priekaišto siurbia kitų gyvenimus savo naudai. Vargšas kapitalistas, nematydamas prasmės savo gyvenime, netikėdamas stebuklais ir būdamas labai niūrus tipas, siekia pinigų, kurie jam pačiam (ir tokiems kaip jis) pamatuoja ir įrodo jo gyvenimo vertę. Kadangi jis nemoka džiaugtis nemokamu saulėlydžiu, jam būtinai reikia išsinuomoti labai brangų kambarį viešbutyje, kad galėtų pasižiūrėti, kaip saulė dingsta už horizonto kokiame nors tolimame kurorte. Abejotina, ar jam atsivers saulėlydžio magija. Malonumai, už kuriuos nereikia mokėti, tokiam beviltiškumo apimtam žmogui yra nieko verti, nes jis išvis nemoka jausti malonumo, nes yra miręs: apatiškas, abejingas, inertiškas. Tai antras argumentas, kuris pagrindžia anarchizmo vitališkumo ir kapitalizmo reklaminės „laimės“ skirtumą.
***
Anarchistams įprasta kalbėti apie ateities visuomenę, kuri bus pasirengusi gyvenimui be valdžios bei prievartos struktūrų, ir priešinti tokią kolektyvinio anarchizmo sampratą individualiajam anarchizmui. Tačiau man rodos, kad viskas prasideda individui ėmus ugdyti savo kritiškumą ir abejonę duotybe. Kalbu ne apie nepagrįstą ir irzlų kritikavimo įprotį ir ne apie abejojimą savo jėgomis. Viskas vyksta nuolat perlaužiant save – nugalint baimes, išdrįstant suvokti kuo daugiau įvairialypio pasaulio ir susiejant tai savo sąmonės žemėlapyje, pasineriant į pasaulio vyksmą, formuojant nuomonę ir ją išsakant. Iš tokių individų ir turėtų būti toji ateities visuomenė.
Tačiau man rodos, kad tas utopinis vaizdas, kai žmogiškosios prigimties prieštaravimai tarsi bus išspręsti, nelabai ir vilioja, todėl nelabai protinga kelti tokį tikslą ir liūdėti, kad jį labai sunku pasiekti, todėl „anarchizmas neturi prasmės“. Svarbu, kas čia ir dabar, kokie mūsų veiksmai čia ir dabar. Jie gali būti didingi, drąsūs, orūs arba menki, nieko verti, nieko nekeičiantys, negriaunantys suvokimo sienų, nesudrebinantys mūsų būties. Ateities visuomenės siekis – tai antrinis dalykas. Svarbu, kokia mūsų veiksmų prasmė dabar, kaip jie keičia mus pačius ir aplinkinį šios dienos pasaulį.
***
Anarchistų judėjimas – tai laisvų, atvirų ir kritiškų asmenybių sąjunga. Joje gali būti visokių žmonių su įvairiomis to paties anarchizmo sampratomis. Kiekvienas (-a) judėjime gali užimti savo nišą ir dirbti darbą, kurį nori dirbti, nesvarbu, net jeigu dėl kai kurių dalykų ir nerandamas bendras sprendimas. Alternatyvus švietimas, nepriklausoma žiniasklaida, kontrkultūrinė leidyba, pačių gyventojų kuriama savivalda, neišduodančios savo narių profesinės sąjungos, viešosios erdvės, kur galima pabūti ne tik susimokėjus, maitinimo vietos, kur galima pavalgyti vegetariško ar veganiško maisto už mažesnę kainą – visa tai kryptys, kurlink galima judėti. Jeigu bent 1/10 Lietuvos savižudžių prisijungtų prie anarchistų judėjimo, nugalėję mirties trauką, nenužudę minčių, siekių ir troškimų, – anarchistų judėjimas taptų įtakingesnis, o gyvenimas Lietuvoje – spalvingesnis.
Ridikėlė
2011 03 04
