Velniškai sušalau. Dvi valandos bjauriai sningant niūriai žygiuoti Gedimino prospektu, o vėliau trypčioti aplink aikštę – toli gražu nėra tai, ką norėjosi pamatyti protesto renginyje. Bijančios savo pačių šešėlio vadinamosios oficiozininės profsąjungos vis tik surengė pasivaikščiojimą primenančią eiseną, pasibaigusią kažkuo panašiu į monologų skaitymo vakarėlį atitinkamo profilio ligoninėje.
Nežinau, ar verta chronologiškai rašyti, kas vyko, nes iš tiesų patys įdomiausi pastebėjimai kilo iš pokalbių aikštės prieigose. Profsąjungų, partijų aktyvistai ir šiaip aktyvūs žmonės, puikiai suvokdami, kad dalyvauja labiau iš pareigos nei iš pašaukimo, puikiai bendravo rateliuose pernelyg nekreipdami dėmesio, kas vyksta ant alaus pilstymo palapinės pavidalo scenos. Tačiau vis tik apie renginio eigą parašysiu.
Laiko pasiruošti maloningai valdžios leistam renginiui buvo užtektinai, todėl į akis krito vaizdinės medžiagos gausa. Kūrybiškiausi buvo švietimiečiai, kurie bent jau netempė su savimi pabodusių plakatų su visomis „gėdomis“ ir „šalin Vardenį Pavardenį“.
Kiti akivaizdžiai nutarė, kad renginys „įskaitinis“, todėl ir išraiškos formos turi būti santūriai nuobodžios. Vėliavų iš tiesų buvo nemažai. Kai kas vėliavų turėjo daugiau nei atvestų į akciją šalininkų. Ką padarysi, kaip sakoma reklamoje „Įvaizdis yra viskas“. Man tik nesuprantama, kodėl rinkodaros principais besivadovaujantys politikai po rinkimų verkia, kad atsirado tas, kuris pasiuvo daugiau vėliavų, atspausdino daugiau lankstinukų ir taip laimėjo rinkimus. Ko gero, jie nebuvo sutikę žmogaus, kuris jiems atskleistų „baisią paslaptį: „Esant vienodoms gaminio techninėms savybėms ir identiškoms reklamos formoms laimi tas, kuris užtikrina didesnį žinomumą“.
Mistika pakvipo išskleidus pagrindinį eisenos plakatą „Alkanas žmogus – žvėris, alkanas vargšas – revoliucionierius“. Argi žmogus, t.y. homo sapiens, ir vargšas (matyt vadinamas homo pauper) yra skirtingos rūšys? Šis keistas šūkis galėtu reikšti ir prašymą: „Mieloji valdžia, kuo skubiau pamaitink vargšus, kad jie netaptų baisiais revoliucionieriais“. Pamaitintas vargšas, netapęs revoliucionieriumi, tenkina eitynių organizatorius.
Tiesą sakant, dėl šios loginės sekos teisingumo pernelyg neabejoju, nes žinau, kad oficiozinių profsąjungų vadukai gali parazituoti tik tuomet, jei esama sistema nepasikeis ir jų „paslaugos“ bus reikalingos.
Už nugaros žygiuojantys būgnininkai ir tyliai slenkanti likusi minia sustiprino įspūdį, kad vyksta kažkoks ritualinis veiksmas, per kurį svarbiausia nukeliauti iki galutinio taško išlaikant rimtą veido išraišką. Per laidotuves, o viskas ir priminė laidotuvių procesiją, tai būna kapo duobė.
Nežinia, ar būčiau žygiavęs toliau, jei minioje nebūčiau pamatęs kelis gyvus veidus. Mielai prie jų prisijungiau. Štai čia pirmą kartą išgirdau eilinių profsąjungiečių ir vidurinės grandies aktyvistų nuomonę, kad tikroji eisena privalėjo įvykti kaip ir buvo numatyta – vasario 19 d., kuomet, kaip mes visi puikai žinome, prisidengdama J.Marcinkevičiaus laidotuvėmis, valdžia atšaukė leidimą renginiui, o profsąjungų funkcionieriai, šiek tiek dėl vaizdo pasispyrioję, noriai su tuo sutiko.
Pasiekus aikštę tapo aišku, kad iš planuotų sukviesti 3000 protestuotojų pavyko prisivilioti tik pusę. Oratorių kalbos butų visiškai nuobodžios, jei ne keli netikėtų minčių pliūpsniai. Taip viena „statusinė“ profsąjungietė atrado, kad: „Mus slegia vakarietiškas kapitalizmas ir rytietiškas socializmas“. Prisipažinsiu, kad vargiai atrandu „senajai“ Europai būdingų „sušvelninto“ kapitalizmo apraiškų Lietuvoje, o ji dar ir „rytietišką socializmą“ mato. Keista, tokį ankstyvą pavasarį grybai dar neauga, matyt, buvo prisidžiovinus dar pernai.
Ne tik prisidžiovino, bet ir noriai pasidalino su kitu oratoriumi, kuris po trumpos įžangos apie šlovingą lietuvių tautos praeitį padarė stulbinančią išvadą, kad visos bėdos dėl to, kad mes atitrūkome nuo dievo. Pasirodo susirinkusieji turi „sugrįžti prie dievo“. Aš jau beveik įtikėjau, kad tučtuojau privalome pulti ant kelių ir čia pat sudaužyti savo niekingas galvas į grindinį. Kai vietoje laukto kalbos pabaigoje „Amen“ išgirdau „Ačiū“, teko ištaisyti šią klaida tuo pralinksminant aplinkinius.
Rezoliucijos priėmimas, ko gero, buvo tas vienintelis momentas renginyje, kuomet po kelių Černiausko raginimų susirinkusieji parodė tam tikras emocijas. Tiesa, kalbant Sysui ir Paleckiui atsirado keli triukšmo židiniai (keletas švilptelėjimų ir pora plojimų).
Tradiciškai atsiradus eiliniam „nepripažintam genijui“, perskaičiusiam kūrybinę improvizaciją „Eglutė skarota...“ motyvais, šalia pasigirdo net ir rusų kalbos gerai nežinančiam puikiai suprantami žodžiai su padorioje aludėje nevartotinu papildomu epitetu. Gal tai buvo literatūros kritikas ar poetas pavyduolis, nežinau.
Žodžiu, visi tie, kurie sakė, kad šis renginys yra garui išleisti, labai suklydo. Nebuvo jokio garo. Kaip niekad buvo tylūs ir ramūs buvo net pensininkai – kovingasis lietuviško protestinio judėjimo avangardas.
Rūkymas – žudo, tačiau perekūras yra daugelio naudingų pokalbių laikas. Aikštės kampe tuo pat metu sutapo rūkorių iš kelių organizacijų orbitos. Bendrosios nuomonės priėjome greičiau nei užgesinome cigaretes. Esami vadinamieji „lyderiai“ tėra neveiksnūs savo interesų žiūrintys individai. Vienasmenę lyderystę paremtos organizacijos (partijos, „visuomeniniai judėjimai“ ar kiti dariniai) negyvybingos, jei paskui lyderi driekiasi nevykusio buvimo valdžioje šleifas. Genijų politikų Lietuvos žemė nepagimdė, o jei ir pagimdė, vis tiek dirva netinkama, kad per karjerizmo šiukšlyną prasikaltų naujo požiūrio daigai. O štai aktyvistų, galinčių solidariai veikti pilietinių iniciatyvų srityje, yra. Ir didesnių tarpusavio prieštaravimų nėra.
Aikštė pastebimai ištuštėjo dar nepasibaigus mitingui skirtam laikui. Gal išvargino ilgas trypčiojimas belaukiant eitynių pradžios prie Seimą aptvėrusio gardo, gal kalbos nuvylė, o gal vis dėlto atsirado supratimas – jei jau teko ateiti į beprasmį renginį vien tam, kad nuramintum sąžinę, tai bent jau nereikia kentėti iki renginio pabaigos.
2011 03 19
