Neseniai lankiausi pas gimines viename Lietuvos vidurio miestelyje. Miestelis nedidukas, gražus, vaizdingas, bet jau virtęs kaimeliu – mokykla uždaryta, žmonės prasigėrę, išmirę arba išsilakstę į užsienius. Mums bekalbant apie provincijos problemas, į svečius užėjo kaimynė – buvusi mokytoja – ir papasakojo štai tokią istoriją:

 

„Mūsų miestelis ramus, bet kartais ima kas nors ir nutinka. Taip nutiko ir per savivaldybių rinkimus. Buvau rinkiminės komisijos pirmininkė, tad viską mačiau savo akimis. Po pietų į balsavimo salę užėjo prieš keletą metų iš Kauno pas mus atsikėlęs jaunuolis. Pasilabino, pasiėmė biuletenį ir įlindo į kabiną. Tuo metu pro duris įvirto triukšmingas balsuotojų būrelis, atvykęs automobiliu.

 

Visiems išėjus, ant urnos radome tris tvarkingai susegtus lapus. Pirmasis buvo biuletenis su riebiu užrašu... Užrašas gražus, iš trijų žodžių, vienas jų apie sąžinę, kitų, gaila, neprisimenu. Ant antrojo lapo buvo užrašytas šūkis „Nesvarbu kaip balsuosi, tavim vis tiek pasinaudos“, o trečiajame surašytas paaiškinimas, kodėl jis taip mano.

 

Komisijos nariai, pamatę šį „palikimą“, norėjo viską išmesti į šiukšlių dėžę. Aš atkalbėjau, kad neišmestų biuletenio. Tvarkingai atsegėm sugadintą biuletenį ir įmetėm į urną, o kitus du lapus pasilikau sau – atminimui. Nusprendžiau pasilikti istorijai, juk to pas mus dar nebuvo.“

 

J.P.

2011 03 19