Savo nuomojamame butelyje Rathminese, Dubline, dar prieš gerdamas kavą kiekvieną rytą pradedu atsiversdamas laptopą. Darbo metu beveik kasdien pavagiu tris keturias valandas, kurias praleidžiu naršydamas populiariausius (ir ne tik) lietuviškus ir emigrantų interneto portalus. Dar peržiūriu, ką rašo „Facebooko“ draugai, dar „skype“, dar patikrinu el. paštą – ir... darbo diena artėja į pabaigą.
90 % draugų, su kuriais bendrauju, – lietuviai. Vakare laptopą užverčiu dažniausiai jau lovoje. Klausimas (visų pirma sau pačiam): ar tai reiškia, kad tokiu būdu stengiuosi „užmušti laiką” ir paprasčiausiai esu, kaip sako mano žmona, addicted, kad tai priklausomybė – tokia pat, kaip pripratus prie tabako ir vyno. O gal galiu pasigirti, jog labai domiuosi Lietuvos gyvenimu, stengiuosi neprarasti ryšio su Tėvyne ir esu didelis savo šalies patriotas? Šis klausimas jau senokai nedavė ramybės, o po kovo 11-osios neonacių maršo Vilniuje noras išsiaiškinti patriotizmo vietą ir įtaką mūsų gyvenime tik dar sustiprėjo.
Patriotizmas (lot. patria – tėvynė) – tai reiškinys, kai gerbiama, ginama, mylima, kartais aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra (Vikipedia). Trumpai pasakius – tai Tėvynės meilė. Tai visi žino ir be paaiškinimo. Šis Tėvynės meilės jausmas tikriausiai pažįstamas visiems, net ir tiems, kurie to neprisipažįsta.
Kita vertus, žinome, kas atsitinka meilei, kai ilgesnį laiką nebūname kartu. „Meilė praeina – sugrįžta svajonės”, – prisimenu kažkur skaitytus ar girdėtus – gal dainoj – žodžius. Bet būna ir atvirkščiai – nemaža emigrantų dalis tvirtina, kad išvykę svetur jie tapo didesniais savo šalies patriotais nei buvo gyvendami Lietuvoje.
Kaip jie tai supranta, geriausiai paaiškintų patys emigrantai, nes meilė Tėvynei ir patriotizmas – tai ne tik visuotinė, bet ir labai asmeniška patirtis. O ką apie tokį emigrantų tvirtinimą galvoja kai kurie šalyje pasilikę patriotai, geriausiai parodė režisierius G. Padegimas, per Kovo 11-osios minėjimą pacitavęs J. A. Herbačiauską: „Didesnės paniekos Lietuvai dar niekas taip žiauriai nepareiškė, kaip mūsų pasiryžę emigruoti žmonės“. Taigi, emigrantai, nesutikot skursti ir būti išnaudojami Lietuvoje, tad užčiaupkit savo srėbtuves ir nedrįskit kalbėti apie patriotizmą ir meilę Tėvynei.
Bet vis dėlto kyla klausimas – kas tada turi teisę vadintis Lietuvos patriotu? Akivaizdu, kad šiandien šią teisę yra uzurpavę dešiniaisiais save vadinantys politikai, konservatorių elektoratas (beje, balsavimas už konservatorius – dažniausiai vienintelė tokio jų patriotizmo išraiška) ir grupelė jaunų neonacių, kurie meile Tėvynei pridengia savo homofobiškas, rasistines, ksenofobiškas ir fašistines pažiūras. Visi kiti Lietuvos gyventojai, ypač kairiųjų pažiūrų ar kitos tautybės, o taip pat ir emigrantai – išvykę po karo ar per pastaruosius dvidešimt nepriklausomybės metų – kad ir kaip prisiekinėtų savo ištikimybę Tėvynei, į šią patriotų kategoriją nepatenka. Nepatenku ir aš.
Ar turėčiau su tuo susitaikyti? Tikrai ne. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, kuriame didėja migracija, maišosi tautos, didelė gyventojų dalis dažnai gyvena už šalies, kurioje gimė ir užaugo, ribų, patriotizmo sąvoka, kad ir kaip ji atrodytų visiems aiški, keičiasi ir reikalauja aiškumo.
Patriotizmas, kaip aš jį suprantu, visada egzistavo, ir nemanau, kad jis kada nors išnyks. Jau vien todėl, kad žmogus atsitiktinumo dėka gimsta tam tikroje teritorijoje, yra mokomas tarti pirmuosius žodžius ta kalba, kuria kalba tėvai, auga aplinkoje, kuri jam tampa sava, ir prie jos prisiriša. Silpnesni ar stipresni ryšiai su ja išlieka visą gyvenimą, netgi pakeitus gyvenamąją vietą.
Visiškai abejingų savo gimtajam kraštui žmonių nėra, todėl tie, kurie ignoruoja ar net siūlo „nurašyti” patriotizmą ir išmesti jį į istorijos šiukšlyną, daro didelę klaidą. Jeigu jiems iš tiesų rūpi Lietuvos šiandiena ir ateitis, tada jie turėtų suprasti, kad taip atstumia nuo savęs daugelį žmonių, o patriotų vardą be didesnių kliūčių pasisavinę įvairiausi murzos, čekučiai, kundrotai ir į juos panašūs gali nesunkiai plėsti „bendraminčių” gretas.
Pasmerkimo, atsiribojimo ir pasišaipymo iš tokių „patriotų”, stūgaujančių „Lietuva –lietuviams”, nepakanka. Laikas reabilituoti pačią patriotizmo sąvoką ir pasakyti, kas iš tiesų Lietuvoje yra patriotai (šį kartą – be kabučių), o tuos, kurie kursto neapykantą kitiems ir kitokiems šioje šalyje gyvenantiems žmonėms, reikia vadinti tikraisiais vardais – neonaciais, rasistais, homofobais ir šovinistais. Ir taškas. Su patriotizmu tai neturi nieko bendra. Kaip su patriotizmu nieko bendra neturi ir lojalumas valdžiai bei valstybei. Juk patriotizmas buvo gyvas ir tada, kai savo valstybės neturėjome.
Man patriotai (nors jie patys to žodžio ir kratosi) yra tie, kurie iš tiesų nesavanaudiškai siekia, kad visi teritorijos, kuri šiuo metu vadinama Lietuvos valstybe, gyventojai – ne tik lietuviai, ne tik Lietuvos pilietybę turintys, bet ir laikinai atvykę ar visam laikui įsikurti nusprendę kitų šalių gyventojai, nesvarbu, kokia kalba jie kalbėtų, kokios jie tautybės, odos spalvos ar seksualinės orientacijos būtų, – kad visi galėtų gyventi oriai, laisvai, nebūtų išnaudojami ir galėtų patys tvarkytis savo gyvenimus be nurodymų iš viršaus ir be suvaržymų.
Tad kas gi nuosekliausiai ir ne vien žodžiais to siekia? Kad ir kaip neįprastai tai skambėtų (aš ir pats nustebau padaręs tokią išvadą), – tai anarchistai. Anarchistai ir yra didžiausi Lietuvos patriotai! Taip „aukštai” įvertinęs, daugumos jų šiuo atradimu greičiausiai nepradžiuginsiu. Greičiau atvirkščiai – daugelis pasipiktins ir ims kratytis patriotų vardo; primins, ką apie patriotizmą kalbėjo daugelis anarchizmo klasikų; pacituos ištraukas iš Emmos Goldman ese „Patriotism”; pateiks daugybę argumentų ir pavyzdžių, kaip prisidengus patriotizmu buvo vykdomi ir toliau tęsiami nežmoniški nusikaltimai; prisimins, jog „Patriot” vardu pavadintos balistinės raketos krito ant civilių Irake ir Afganistane; tiesiog jaus alergiją žodžiui „patriotas”, nes dar labai gyvi Kovo 11-osios „patriotų” maršo vaizdai.
Žinau, kad šis teiginys yra provokuojantis, kurį nėra lengva „suvirškinti”, nes kiekvienas, bent kiek susipažinęs su anarchizmu, pasakys, kad vienas iš anarchistų tikslų yra panaikinti valstybę ir gyventi tiesioginės demokratijos sąlygomis – be valdžios. O koks gali būti patriotizmas, jei nebus valstybės? Lietuvoje ir kitose šalyse pateikiama patriotizmo samprata atspindi valdančiųjų klasių interesus, todėl nekeista, kad iš patriotų reikalaujama lojalumo ir pasiaukojimo valstybei (tiksliau –valdžioje esantiems).
Toks supratimas giliai įsišaknijęs žmonių sąmonėje. Labai taikliai tai pastebi J. Erlickas: „Teisybė akla. Politika kurčia. Ekonomika luoša. Gyvenimas sunkus. Sąlygos nežmoniškos. Bet žmonės vis tiek myli savo žemę. Nes ir meilė – akla.” Tačiau kodėl mes turėtume remtis tuo, ką mums primeta valdantieji? Ar Ispanijos anarchistai, kovoję prieš fašistus, nebuvo savo krašto patriotai? Kodėl negalima kvestionuoti pačios patriotizmo sąvokos? Klausti ir abejoti anarchizmas juk labai mėgsta.
Tad ar įmanomas toks, atrodo, nesuderinamas derinys – patriotas-emigrantas-anarchistas. Kad ir kaip tai skambėtų neįprastai, manau, kad šie trys žodžiai vienas kitam neprieštarauja.
Kaip gi pavadinti žmogų, kuris prieš daugiau kaip dvidešimt metų pirmasis pasipriešino planams centrinėje Marijampolės aikštėje statyti paminklą Leninui, o vėliau, gyvendamas svetur, aukojo ir ragino tai daryti kitus, kad toje pat vietoje iškiltų paminklas „Tautai ir kalbai”? Patriotu.
O kai Dubline, Mindaugo karūnavimo dienos proga susirinkusiems lietuviams giedant Lietuvos himną, jis, užsiklijavęs lipnia juosta burną ir iškėlęs vienoje rankoje vaivorykštės, kitoje – Lietuvos vėliavas, protestavo prieš gėjų diskriminaciją Lietuvoje? Toks protesto aktas irgi pastūmėtas patriotizmo.
O tada, kai jis pasisakė prieš bažnytininkų draudimą rinktis visiems priklausančioje Katedros aikštėje? Be abejo, tai patriotizmas.
Patriotizmas – viena iš priežasčių, kodėl dar 1989 metais jis organizavo piketą prie SSRS karinio komisariato, o šiandien dėl tos pačios priežasties mano, kad kiekvienas Lietuvos patriotas turėtų garsiai pasisakyti prieš Afganistano okupaciją ir prieš lietuvių dalyvavimą joje.
Ar ne patriotizmas remti tuos, kurie Lietuvoje kovoja prieš monopolijų įsigalėjimą, prieš žmonių išnaudojimą ir prieš demokratijos pažeidimus, solidarizuotis su tais, kurie ieško kelių ir būdų, kaip Lietuvos žemėje galėtų kurtis egalitarinė ir savivaldi (pati save valdanti), t.y. anarchistinė bendruomenė.
Būdamas ir anarchistas, ir patriotas, ir emigrantas, jis negali nepasidalinti kitose šalyse įgyta patirtimi, kaip organizuojamos ir vykdomos profsąjungų, antikapitalistų ir kitų kairiųjų aktyvistų demonstracijos bei kitos protesto akcijos. Patriotizmas – viena iš priežasčių, kodėl jis nedalyvauja rinkimuose pats ir ragina nedalyvauti kitus, nes supranta, kad balsuodamas suteiks legitimumą valdžioje esantiems ir taip pakenks sau, Lietuvos žmonėms ir Lietuvai Tėvynei.
Kaip ir kiekvienas, kuriam rūpi Lietuvos įvaizdis pasaulyje, jis negali tylėti ir nedvejodamas pasirašo po peticija, smerkiančia neonacių maršą kovo 11-ąją Vilniuje, nes supranta, jog tai didžiausia gėda lietuviui patriotui, ir žino, kad panašios eitynės su šūkiais „Airija – airiams“ Dubline būtų neįsivaizduojamos.
Jis prisijungia net prie judėjimo, raginančio legalizuoti kanapių auginimą Lietuvoje, nes myli Tėvynę ir, matydamas, kaip skursta pensininkai, jis kaip tikras patriotas mąsto, kaip jiems padėti. Gal pensininkai, savo darželiuose augindami kanapes, galėtų nors kiek prisidurti prie skurdžios pensijos ir, papsėdami suktinę (žinome, kokie brangūs vaistai), praskaidrinti savo nelengvą būtį. Svajoja grįžti į Lietuvą, kad pats galėtų tuo užsiimti, – juk reikia gelbėti ant bankroto ribos esančią SODRĄ ir neprašyti išmaldos.
Šio patrioto nuomone, meilė Tėvynei gali paskatinti žmones veikti prieš tautinius ir tarptautinius kapitalistus, spekuliantus, valstybės biurokratus ir kitus išnaudotojus. Tarp išeivių jis propaguoja pacifistines ir anarchistines laisvės idėjas, net ir šį straipsnį rašė vildamasis, kad tokiu būdu bent mažyte dalele galės prisidėti gelbstint Lietuvą.
Žinau, kad visa tai, kas papasakota, netelpa į įprastos patriotizmo sąvokos rėmus. Neaišku, kaip reikėtų pavadinti tokį patriotą-emigrantą-anarchistą – gal naujuoju patriotu ar anarchopatriotu? Bet tai nėra svarbu, svarbiau suprasti, kad tokių žmonių yra. Jų būtų dar daugiau, jeigu patriotizmui būtų suteiktas kitoks, atitinkantis laikmetį, turinys.
Patriotizmo jėgą savo laiku suprato ir komunistai, ir fašistai. Šiandien tai gerai supranta valdantieji, todėl patriotizmo vėliavą jie iškelia tam, kad galėtų pavergti kitas tautas ir įskiepyti klusnumą savo šalių gyventojams. Kažkodėl niekas nepagalvoja, kad patriotizmas gali tapti tuo stimulu, kuris padėtų sukurti teisingą ir laisvą visuomenę be išnaudotojų ir be valdininkų.
XXI-ojo amžiaus anarchistams tai suprasti būtų labai naudinga. Priklausys nuo mūsų visų, kada Lietuvoje galėsime išgirsti su pasididžiavimu tariamus žodžius „Aš esu anarchistas – savo bendruomenės ir savo šalies patriotas“.
2011 03 20
