Laisve_arba_mirtisKalbėdamas apie tai, kas yra anarchija, pabrėžiau vienintelį – vidinės laisvės prioritetą. Be jo, mano supratimu, neįmanomi ir tolesni žingsniai, kurie neišvengiamai turi apibrėžti anarchizmą: tai kova už bendrą laisvę, kova prieš išsigimusias ideologijas, išnaudojimą ir smurtą, nukreiptą prieš silpnuosius, bet kokios valdžios griovimas, bendruomeniškumas ir kol kas – politinis socializmas (nors galima sugalvoti ir šį tą geriau).

 

Klausimas: kodėl žmogus turi būti laisvas ir kovoti prieš sisteminį blogį? Juk Lietuvoje populiariausia būti patriotu arba naciu. Net liberalai slepiasi po lapais, kaip pamato kokį nors fanatiką, kuris įtikėjo nacijos jėga, prasme ir t.t.

 

Naciukai tikrai drąsūs. Ir turbūt mano, kad kovoja už kilnų tikslą. Visai nesvarbu, kad savo ideologiją grindžia visiškai iškrypusiais idealais. Jiems atrodo, kad čia yra didžiausia gyvenimo prasmė. Nenoriu jų menkinti, bet tokie žmonės nėra nei laisvi, nei kovoja už laisvę. Jei tokie būtų visi, gyventume totalitarizmo sąlygomis. Su viena tiesa, viena tauta ir vienu vadu. Tokie žmonės yra na chuj reikalingi. Jeigu kam nors tai atrodo neteisinga, pasakysiu kitaip: žmogus, kuris nėra laisvas, yra niekas.

 

Nors jau sulaukę XXI amžiaus, mes vis dar gyvename visuomenėje, kur laisvė nėra vertybė. Kur politika yra nauja religijos forma. Kur žmonių santykiai yra veidmainiški ir šlykštūs. Kur spektaklis ir vartojimas yra okupavęs visą viešąją erdvę. Kur pats gyvenimas virto veidmainystės sankaupa.

 

Mes gyvename didžiojo totalitarizmo laikais. Mūsų laisvė yra nuolat varžoma, kad didėtų BVP. Viskas dėl švento tikslo – politikos. Politika vis drąsiau braunasi į kasdienį gyvenimą, vis daugiau draudimų, vis mažiau pasirinkimo. Kai kas nors man pasako, kad laisvės užtenka ir reikia rūpintis geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, man visada kyla klausimas: kiaulės, ar jūs kada nors irgi buvote žmonės?

 

Bybį dėjau ant visų politikų, ant visų jų įstatymų, ant visų draudimų ir ant visų „tiesų“. Dėl manęs, ponai politikai, eikit visi na chuj. Tačiau nekovoti prieš tai – reiškia tam pritarti. Anarchizmas privalo prieš tai kovoti. Neužtenka viešų akcijų. Dar reikia niekinti tai, kas valdo šiandienos pasaulį.

 

Pala, ar bėgu nuo klausimo kodėl verta tai daryti? O kaip jums atrodo? Ar tokia padėtis jums atrodo normali? Nieko čia naujo: tai baimė ir vergiškas prisitaikymas prie pasaulio. Baimė būti laisvu. Turbūt tai pati stipriausia baimės forma. Ir tie, kas dažniausiai vograuja apie bendro susitarimo būtinybę, apie tai, kad mes negalime būti laisvi, yra didžiausi bailiai. Dėjau ant bendro susitarimo. Laisvė arba mirtis. Amen.

 

Mane gali uždaryti į kalėjimą, bet dėl to aš netapsiu draugu nė vienam šios sistemos valdytojui, nei vienam menkystai naciui. Rusų disidentai, uždaryti į Gulagus, juokaudavo, kad jie yra laisvesni už juos prižiūrinčias marionetes. Nes marionetės negali kalbėti ko nori, jos priverstos kalbėti vieną tiesą. Šiandien turime daug daugiau marionečių nei anksčiau. Ir tie, kas laiko šiuos laikus „laisvais“, šauna pro šalį.

 

Nekovojantys ir su viskuo susitaikę žmonės gali paprasčiausiai nežinoti, kaip prieš tai kovoti, gali būti tinginiai, gali būti įsimylėję vergystę. Gali būti visaip, bet tada kyla klausimas – dėl ko(kio) (bybio) tokie žmonės gyvena?

 

Dėl ko gyvenu? Manau, kad anarchizmas kai kam yra atsakymas – dėl to, kad būčiau laisvas ir dalinčiausi laisve su kitais. Dėl to, kad padėčiau kitiems ir būčiau tarp tų, kurie laisvi. Kiek pažįstate laisvų žmonių aplink save? Prisipažinsiu – pažįstu labai nedaug. Dauguma – tai minia su praplautomis smegenimis, visiškai nemąstantys, net nežinia, ar turintys proto.

 

Griaunam visas sienas, nes visos jos sukurtus pavergti. Daugiau jokios prasmės čia nėra. Palikit beprasmybę patriotams ir naciams. UŽ GYVENIMĄ!

 

2011 03 21

 

{youtube}AXidHyTqYeA{/youtube}