Kas šiais laikais yra feministai (-ės)? Ar apskritai verta skirstyti visuomenę pagal lytį? Ar tikrai verta kovoti su lyčių modelius peršančia reklamos industrija? Ar kalbėjimas iš feminizmo tribūnos dar aktualus, ypač kai lyčių vaidmenys tampa vis neapčiuopiamesni, pagrindas taip skirstyti žmones sumenksta, o vyrų bei moterų problemos tampa bendros?

 

Be viso to kilo noras užsiminti ir apie feminizmo bei politinio korektiškumo susidūrimo taškus.

 

***

 

Feminizmo laimėjimu laikyčiau tai, kad šiuo metu teigti, jog „moterys yra kvailos“ arba „vyras turi paimti bobą į nagą“, tiesiog yra blogo tono požymis, išduodantis neišsilavinusį ir nekultūringą žmogų. Suvokimas, kad „moterys irgi žmonės“, kad kūnas neturi būti prievartos įrankiu, kad žmogus yra ne vien sekso objektas, – yra dabartinės kultūros kontekstą jaučiančių žmonių sąmonėje. Lygiai taip, kaip mintis, kad kitas žmogus, nesvarbu, kokios spalvos jo (-s) oda ar kaip sudėtas kūnas, yra kitoks (-ia), bet vertas (-a) tokios pat pagarbos ( jei jos savo veiksmais nepraranda), kaip ir kiti (-os). Arba kad darbuotojas (-a) turi teisę į deramą atlyginimą ir į kovą, jeigu nepaisoma pirmosios teisės.

 

Tai kultūros istorijos palikimas – kovų istorijos palikimas, kurį pavedėjome mes, gyvenantieji XXI a. ir žinantieji kultūrinį kontekstą. Šios mintys (ideologijos) turėtų būti ne tikslas savaime, o jau turimas žinojimas, nuolat liudijamas, įtvirtinamas praktiškai ir vedantis tolyn.

 

Dauguma išsilavinusių žmonių tiesiog nekreips dėmesio į pareiškimą, kad „bobos vieta prie puodų ir prie nešvarių vyro kojinių“ (juk vyras, taip nuvertinantis moterį, rodo nepagarbą pats sau). Juo labiau negaiš laiko mėgindami (-os) įtikinti, kad pareiškimo autorius (-ė) neteisus (-i). Visada yra ariergardas, visada būna tų, kurie (-ios) iki šiol gyvena praėjusiame amžiuje ir yra tuo patenkinti (-os). Visada atsiras tų, kurie (-os) neranda sau prasmingos veiklos, todėl mėgsta žeminti kitus (-as) ir mėgaujasi žeminami (-os).

 

Kai kurie žmonės jaučia poreikį dominuoti, bet kai abu poros ar visus (-as) grupės narius (-es) tai tenkina, toks elgesys, kaip pasirinktas bendravimo būdas, negali būti peikiamas teigiant, kad kažkas žino geriau. Manau, nereikia į juos lygiuotis kaip į lemiančią daugumą ar mėginti jų perauklėti – jie irgi turi teisę egzistuoti. Žinoma, labai svarbu, kad būtų įmanoma laisvai pasirinkti alternatyvius modelius. Jei jie sunkiai pasiekiami – turi būti išsikovoti.

 

***

 

Yra nuomonių – apie tai kalba 3-čiosios bangos feministės, – kad moterys iki šiol labai (labiau nei vyrai) jaučia priespaudą. Ji mus pasiekia visais informacijos kanalais, nuolatos bado akis žiūrint į reklamos stendus. Visa tai nuolat matydami (-os), esame spaudžiami (-os) priimti lyčių stereotipus ir, matyt, kentėti, jeigu jų neatitinkame. Nekalbėsiu apie anoreksijas ir bulimijas, depresijas ir apatijas, kurias sukelia visuotinė lyčių kanonų propaganda. Tačiau to srauto neužtvenksime.

 

Tas srautas, galima sakyti, net skatina abejonę ir, primesdamas dažnai labai svetimas moteriškumo normas, tarsi sėja mintį, kad aš ir ta moteris reklamoje, kuri tokia retušuota, kad net nebepanaši į žmogų, neturime nieko bendra, kad tos reklamos – tai fonas, prie kurio pamažu priprantame, nebekreipiame dėmesio, gyvename sau ir mąstome apie įdomesnius dalykus. Reklama – tai kultūros forma, kuri, žinoma, mus veikia, bet ją galime įvertinti ir jos nepriimti. Taigi reklama anaiptol ne visada veikia mūsų valią.

 

Komerciškai naudinga reklamose žeminti, smurtauti, pasitelkti gana vulgarią erotiką ir primityvias lyčių sampratas. Tokie reklamos dėsniai, kurie, matyt (kol kas?), veikia. Tačiau, kaip skandavo ir ant pastatų sienų rašė 1968-jų smagus jaunimėlis, drausti draudžiama. Žiūrėti į reklamą kaip į kovos taikinį, bandyti cenzūruoti ar pan., manau, yra bergždžia laiko gaišatis, jėgų eikvojimas ir prieštaravimas pamatinei laisvės idėjai.

 

Juk galios struktūroms labai naudinga, kai mes susiskaldome lytimis (ar kitaip), kai kovojame su abejotinos svarbos vėjo malūnais, užuot veikę ten, kur mus šiuo metu labiausiai spaudžia. Galvokime, pvz., apie savivaldą, apie tai, kad jaunimas neturi kur gyventi (jei nenori 25 metus vergauti bankams), kurkime veiklų, ne tik kalbantį, nepriklausomą politinį judėjimą, kuriam įgijus galią ir skaitlingumą, būtume pagaliau išgirsti. Pirmiausia galvokime apie tai, kas mums labiausiai aktualu, konkretu, kas mus vienytų.

 

Manau, reklamos sritį reikia palikti reklamos sričiai ir perdėtai nemoralizuoti. (Baisaus daikto, kad reklamoje pasakyta, jog moterys „Tauro“ alaus negeria, nes jis priklauso vyrams – „moterys niekada to nesupras“. Gal tai irgi tėra triukas – juk moterys norės įrodyti, jog gali „suprasti“ šį alų ir pirks būtent jį?) Reklamos, žinoma, žaidžia stereotipais dėl komercinės naudos, jos veikia mus pateikdamos elgesio modelius, liesdamos pasąmonės plotmės dalykus, pasitelkdamos žinias apie mūsų biologinius refleksus į vaizdą, garsą, simbolius. Tačiau mus juk savitai veikia ne tik reklama, bet ir visa kita informacija, niekur nuo to neapsisaugosime. Vienintelis būdas – kritiškumas.

 

Mes žiūrime reklamas, matome, kaip jomis formuojami lyčių stereotipai, sąmoningai stebime, kaip tie vaizdiniai mus veikia ar atliepia mūsų slaptas mintis. Žinoma, visiška nepriklausomybė nuo duotybių išlieka nuolatiniu tikslu, tačiau dabartinė jaunoji karta (kitaip negu, pvz., kapitalizmui neatsparūs mūsų seneliai) nepriima iškart visko, kas siūloma, moka neblogai analizuoti simbolius ir į komercinę kultūrą žiūri kaip į „laiko dvasios“ foną, o ne kaip į nuostabaus idealaus pasaulio, kurį galima nusipirkti, paveikslą, – tai juk kapitalizme užaugusi karta. Nuolat supami (-os) visų tų vaizdų, mes galime tapti jiems atsparesni, tarsi pakilti į kitą lygmenį – virš jų prievartinės formuojamosios galios.

 

Manau, kad pirmiausia svarbu suvokti, kaip vaizdiniai veikia mus asmeniškai, o ne kokiais nors būdais – cenzūros reikalavimu ar nuolatiniu viešu moralizavimu dėl politinio korektiškumo stokos – bandyti išvaduoti visuomenę nuo stereotipų. Mane palaiko mintis, kad turime nuolat sekti, kokie išorės impulsai ir mūsų pačių mintys mus varžo, nuolat peržengti jas, kritiškai žvelgiant į nuolat pumpuojamą „normos“ prievartą. Nemažiau svarbu kalbėtis apie tai, neslepiant savo atradimų.

 

 

***

 

Mane žavi transvestitai ir merginos kamufliažine apranga, mokančios šaudyti. Lygiai taip, kaip rafinuoti elegantiški dendžiai. Man patinka žaisti lytiškumo atributais: kvepalai, ryškiai dažytos lūpos (ypač kai diena apniukusi), sijonai, ryškūs papuošalai ar blizgios švyturiuojančios palaidinės. Tai gražu. Kiekvienas daiktas, nesvarbu, ar mačiau panašų reklamoje ir radau prekybos centre, ar netikėtai aptikau sendaikčių turguje, tai nauja reikšmė – tuos atributus nešioju kaip slaptus simbolius. O rytoj dėvėsiu sunkius batus, vyriškus džinsus ir marškinius, ir praeivis gatvėje pagalvos, kad prasilenkė su vyruku.

 

Dabarties pasaulyje kiekvienas (-a) iš mūsų turi galimybę išmėginti įvairias tapatybes, dėlioti jas savaip, todėl kalbos apie „reklamų diktatą“ gali atrodyti gana perdėtos. Jeigu nedrąsu, visada palaikys mintis: pasaulį reikia nuolat įtikinti, išjudinti, stebinti, nugalėti. Kalbu toli gražu ne vien apie išorės atributų komponavimo drąsą, bet apie drąsą apskritai.

 

Bendraudami su tos pačios terpės žmonėmis, priprantame prie jų, kiekvienas atrandame savo personas, kuriomis įprantame būti, taip dažniausiai tapdami nuspėjami ir permatomi. Tada nebereikia savęs išmėginti vis bandant įrodyti, kad esame kažko verti. Pasakydami esą kairieji ar dešinieji, kokio nors judėjimo, lyties, subkultūros ar ideologijos atstovai (ideologijos atstovai – skamba nekaip, ar ne?), žmonės tarsi nusako, kokie galimi jų veiksmai, kokios bendros nuomonės. Būti nuspėjamam (-ai) – visada pavojinga jam (-ai) pačiam (-iai). Sąvokos „moteris ir vyras“, „kairė ir dešinė“ dažnai suniveliuojamos, jos įgauna viena kitos bruožų (lyčių atveju – dėl pačių feministų (-čių) noro griauti lyčių sampratų standartus ir normas). Kokia tada prasmė iš viso taip apsibrėžti?

 

Mane žavi žmonės, pvz., niekada neturėję reikalų policijoje, tačiau susikalbantys su 5 metus kalėjime praleidusiu plėšiku ir sugebantys pelnyti jo pagarbą. Arba tokia moteris, kuri sugeba susikalbėti su patriarchalių pažiūrų santechniku apšnerkštame visą parą dirbančiame bare ir pokalbiu pelno jo draugiškumą. Arba išlipusi iš baltos suknelės nuotaka, besišnekučiuojanti su prostitute, kuri turbūt jai pasako, kad nekenčia visažinių feminisčių.

 

Nesiangažuoti su savo fakultetu, universitetu, giminėmis, darboviete, valstybe ar lytimi, manau, yra teisingas kelias. Bet kuri aplinka, net pati nuostabiausia, vienaip ar kitaip ilgainiui darys spaudimą, ribos, primes taisykles. Išeiti ir nuolat žvelgti vis iš naujų perspektyvų, atsidurti vis kitoje terpėje, nei su viena iki galo nesusitapatinant – gražu, nes išsaugoma laisvė. Feministai (-ės) pirmiausia kovojo už tai, kad moterys būtų pripažįstamos žmonėmis. Dabar, rodos, dėl to abejonių nekyla, tai gal ir būkim žmonės su bendromis problemomis, o ne iš naujo skaidykimės lytimis ir visaip kitaip.

 

***

 

Kaip minėjau, mes paveldėjome kovų istoriją, todėl šiaip jau daugelis mūsų yra sąmoningi ar nesąmoningi feministai (-ės). Kai kada reikia kovingai kalbėti iš feminizmo tribūnos, pvz., apie 15-20 proc. mažesnius atlyginimus moterims, likusius kai kuriose įmonėse, arba apie vis dar sutinkamą moterims primestą namų šeimininkės vaidmenį. Kita vertus, moterys, tapusios prezidentėmis ir koncernų vadovėmis, tampa kitų moterų išnaudotojomis, ir situacija nepasikeičia. Žmonės, kurie angažuojasi kaip feministai (-ės), ypač kreipdami (-os) dėmesį į lyčių problematiką ir nuolat iškeldami (-os) ją kaip ypač svarbią, dažnai perdėtai užaštrina tas problemas, todėl tampa paplitusių nuomonių apie feministus, ypač apie feministes, taikiniu.

 

Paplitę stereotipai feminisčių atžvilgiu: aseksualumas, kvailas priekabus smulkmeniškumas, moterų problemų sureikšminimas, neapykanta vyrams, kalbėjimas už visas moteris ir tariamas žinojimas, ko joms visoms reikia. Be to, feministėms dažnai priekaištaujama, kad visus kitus žmones, kurie nėra feministai (-ės), jos laiko kvailiais. Keista – juk feminizmas kaip tik pasišovęs griauti stereotipus! Bėda, kai žmonės, teigiantys, kad reikia išjudinti inertiškas nuomones, patys nejučia persiima štampais ir nepastebimai ima atstovauti ne reklamose matomai moteriai, o moteriai feministei. Tiek vienas, tiek kitas modelis apriboja ir uždaro, kai tampa rutiniškas ir inertiškas. Man atrodo, kad įdomu gyventi nuolat paneigiant save, puošiantis pagal nuotaiką, o ne pagal ideologiją.

 

Prostitucija – nebūtinai blogis, nors kai kurios feministės teigia priešingai. Žudyti, mušti, draskyti priešo veidą nagais taip pat nebūtinai blogis. Kartais didesnis blogis yra amžinasis susivaldymas, susilaikymas, susitaikymas, nepajudinamas šaltas visa niveliuojantis bepyktis politinis korektiškumas. Lygiai taip, kaip kalbos komisijos patvirtinta kalbos norma, už kurios nesilaikymą baudžiama, varžo žodžio laisvę, leisdama tik vieną – taisyklingą – viešos kalbėsenos būdą, taip ir politiškai korektiško vertinimo jungas varžo viską, ko reikalauja tolerancijos ideologija. Kartais aš noriu keiktis, kartais noriu ką nors sumušti ar pavadinti feministes kvailomis bobomis, kurioms nežinia ko gyvenime trūksta.

 

Tolerancija – kažkada buvęs gražus, bet dabar jau gana nuvalkiotas žodis. Visų pirma jis turėtų teigti kritiškumą ir gebėjimą suprasti kitokią nuomonę, savyje sutalpinti platų pasaulį. Kad tolerancija netaptų panaši į tylaus visaapimančio ir totalitaraus politinio korektiškumo ideologija, svarbu aptarti skirtumus tarp laisvos ir totalitarios minties.

 

Totalitarios minties atstovai įžvelgia blogį „kitokiame“, nori viską surikiuoti pagal neva teisingą modelį ir atvesti į doros kelią tuos, kurie į tą vaizdinį netelpa. „Kitokie“ šiame kontekste – kalbant apie feminizmą – yra visokiausio plauko patriarchalai (-ės)  ir nefeministai (-ės), kurie iš tiesų, kol yra alternatyvių pozicijų ir  elgsenų, suteikia pasauliui spalvų ir nėra tokie grėsmingi, tik atlieka savo vaidmenis. (Nekalbu apie atvejus, kai primetama svetima valia – vieninteliai įmanomi ginklai tokioje situacijoje yra seniai žinomi – viešumas ir susivienijimas prieš prievartą.)

 

Aš – už politiškai nekorektišką pasaulį. Kartais ima atrodyti, kad jau greitai bet koks ištartas žodis bus laikomas tylinčiųjų diskriminacija, rankos paspaudimas – smurtu, pabučiavimas – seksualine prievarta, o mes pradėsime gyventi totalitarios tolerancijos laikais. Politinį korektiškumą mums primeta galios struktūros, taip užtvenkdamos gyvus žodžius, priversdamos mandagiai susiturėti, pasilaikyti sau tai, kas svarbu, kas degina. Juk tai reiškia ir minčių cenzūrą, kuri pavirsta nebepastebima savicenzūra.

 

Atrodo, kad Lietuvos gyventojus visiškai užvaldė politinis korektiškumas, todėl mes nieko kito ir nedarome tik dingstame (mirštame arba išvykstame iš čia), kartais – geriausiu atveju – protingai pakalbame arba – labai retai – susirenkame į nieko nebereiškiančius mitingus politiškai korektiškai pasivaikščioti Gedimino prospektu.

 

***

 

Trumpai reziumuosiu. Tai, ką laimėjo feministinis judėjimas, yra svarbu, bet tai, jog moterys teisėtai gali būti firmų vadovėmis ir valstybių prezidentėmis, dažniausiai padaro jas lygiai tokias pat išnaudotojas, kokie buvo vyrai jų vietoje. Nepaisant to, iki šiol yra dėl ko kovoti – kai kur moterų atlyginimai mažesni už vyrų, o kai kurių namuose išliko joms primestas aukos-namų šeimininkės vaidmuo.

 

Mūsų laikais, kai esame feministinės (ir kitokių) kovos istorijos paveldėtojai (-os), žeminti moterį yra žemo tono ir nekultūringumo ženklas, save gerbiantis vyras taip nesielgs, todėl moterų ir vyrų kova tampa bendra kova dėl konkrečių dalykų. O ji prasideda nuo kiekvienos (-s) kritinio žvilgsnio, nesitapatinimo su reklamų peršamais modeliais, savo lytimi ar socialine grupe, net ir su savimi – savo tapatybe. Sugebėjimas žaisti lyčių atributais, pakilti virš jų standartų, nuolat keistis daro mus stiprius ir yra, manyčiau, įdomaus gyvenimo ir nežalingo santykio su pasauliu sąlyga.

 

Noriu turėti teisę keiktis ir rėkti į veidus tiems, kurie man nepatinka, o ne būti priverstinai mandagi, kokios, beje turėjo būti moterys iki feministinės kovos pradžios. „Nefeministai“, prostitutės ir kitokie „nukrypimai nuo normos“ turi teisę egzistuoti pasaulyje, kuriame yra galimybė būti kitokiu (-ia), tapti kuo nori kitu (-a). Visuotinės (todėl veidmainės) tolerancijos ir politinio korektiškumo idėja man savotiškai panaši į retušuotą kaukę ant žurnalo viršelio, kuris vargiai primena gyvo žmogaus veidą.

 

Ridikėlė

2011-04-01