Masinės demonstracijos pritraukia daug dalyvių, protestuojančių dėl pačių įvairiausių dalykų: kapitalistinės globalizacijos, JAV militarizmo, politinių susitarimų, transnacionalinio verslo operacijų. Neseniai JAV vykę politikų susitikimai sulaukė didelio valstybės ir žiniasklaidos dėmesio. Protesto demonstracijose dalyvavo nuo kelių šimtų iki keliasdešimties tūkstančių dalyvių.
Organizuojant šias demonstracijas, dalis meinstryminių protestuotojų priėmė ir taikė valstybės racionalizuotas tvarkos palaikymo praktikas. Mes norime parodyti būdus, kaip masiniai veiksmai įkūnija tam tikras valstybines praktikas. Patyrinėsime vyraujančias protesto kryptis, kurios palaiko tikėjimą valstybės sankcionuota demokratija, pačių protestuotojų taikomus priežiūros metodus, protesto taktikų legalumą, vidinį valstybės valdžios pripažinimą ir sankcionuotų protesto vietų pasirinkimą.
Be to, norėdami įsigilinti į santykius tarp valstybės ir legalaus protesto, atkreipsime dėmesį į masinių protesto demonstracijų metu besireiškiantį pasipriešinimą. Tokių demonstracijų metu antihegemoniškos protesto formos dažnai pasireiškia dėl pačių protestuotojų vykdomos kontrolės.
Antihegemoniškas pasipriešinimo formas tyrinėsime nagrinėdami decentralizuotas „Juodojo bloko“ taktikas išlaikant anonimiškumą, formuojant legalumo ribas peržengiančius erdvinius darinius ir atsiimant kultūrines erdves. Norėdami šių temų aptarimui suteikti šiokį tokį pagrindą, turime pažvelgti į tokių renginių metu vyraujančią atmosferą.
Per Pasaulio Prekybos Organizacijos susitikimą buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas, kalbėdamas apie protestus, pasakė:
„Aš sveikinu tuos, kurie atėjo čia taikiai išreikšti savo požiūrį, nes noriu, kad jie įsijungtų į ilgalaikius debatus. Ir smerkiu tuos, kurie atėjo čia tam, kad daužytų langus, darytų nuostolius smulkiam verslui ir trukdytų žmonėms vykti į susitikimus bei išsakyti tai, ką jie mano. Apgailestauju, kad meras, gubernatorius, policijos pareigūnai ir kiti žmonės turėjo tai patirti. Turime nubrėžti aiškią ribą tarp to, ką smerkiame, ir ko ne.“
Kaip valstybės atstovas, prezidentas Clintonas paskelbė tinkamus ir netinkamus protesto metodus. Tokiu būdu protesto idėja panaudojama valstybės interesams. Per 2009 metų G20 susitikimą Pitsburge prezidentas B. Obama taip pat giedojo ditirambus meinstryminių protestuotojų „teisei išreikšti savo požiūrį“ ir aiškiai išskyrė Europoje vykusius G20 protestus, kaip „žymiai audringesnę reakciją“. Protestų organizatoriai šį skirtumą perkėlė į pačius protestus, išlaikydami panašų taikios ir valstybės palaimintos demonstracijos stilių.
Tokiame valstybės galiai ir teisėtumui tarnaujančiame demonstracijų legalume pastebimas prieštaravimas. Istoriškai valstybė stengėsi sutrukdyti bet kokiems masiniams protestams (ar bent jau pažaboti juos, kad pernelyg neišsiplėstų).Didelė gyventojų dalis į valstybę žiūrėjo įtariai ir su panieka. Tačiau pamažu buvo artėjama prie naujo požiūrio, kurį primetė valstybės institucijos ir kuris tampa vyraujančiu bei yra atkartojamas daugelio protestuotojų nuo pat protestų prieš Pasaulio Prekybos Organizaciją Sietle 1999-aisiais.
Masinius susibūrimus lydėjusi valdžios atmetimo ir represijų atmosfera pasikeitė – valstybė ėmė remti ir skatinti tam tikrus „veikiančios demokratijos“ pavyzdžius. Valstybės palaikomi protestų būdai besąlygiškai sustiprino tariamo valstybės palankumo ir idealistinės „žmonių demokratijos“ supratimą. Gavus leidimą, rengiami hierarchiški, autoritariniai ir taktiškai vienodi (t. y. griežtai palaikomos neprievartinio elgesio normos) masiniai protestai, kuriuos valstybė laiko teisėtais ir priimtinais. Bet kuri kita protesto forma, atsidurianti už šio legalumo ribų, yra nepriimtina tiek valstybei, tiek meinstryminiams protesto „organizatoriams“. Iš aukščiau pateiktos prezidento Clintono kalbos matome, kad tam tikros protesto praktikos ne tik leidžiamos, bet ir skatinamos bei remiamos.
„Tvarkdariai“
„Tvarkdariai“ buvo sugalvoti, kad neleistų protestui nukrypti į nepriimtinas formas, kurios gali peržengti protesto tikslus. Tvarkdariai – tai meinstryminių organizatorių įdiegta taktika, kuria siekiama palaikyti reglamentuotą tvarką masinių susibūrimų metu. Jie atpažįstami iš ryškių raiščių ant rankų, kepurių ar marškinėlių, skelbiančių ir patvirtinančių jų, kaip tvarkdarių, vaizdinę tapatybę. Tvarkdariai yra formalizuotas stebėjimo pakaitalas, nes pirminė jų paskirtis yra rūpestingai stebėti protestuotojus, nors ir sakoma, kad jų tikslas – apsaugoti protestuotojus nuo valstybinės prievartos. Tvarkdariai skatinami reguliuoti ir išlaikyti protestuotojų erdvinių darinių ribas. Tiesą sakant, jie atskiria teisėtas ir neteisėtas protesto erdves ir veikia kaip derybininkai tarp protestuotojų ir valstybės ar žiniasklaidos. Tvarkdariai padeda policijai nukreipdami eisenas numatytais maršrutais, iki minimumo mažina gaivališkų veiksmų galimybes, perduoda žmonėms policijos įsakymus (ir net priverčia jų laikytis, kai būtina), nuo niokojimo saugo privačią nuosavybę ir protestui suteikia hierarchijos pojūtį.
Kelios organizacijos net rengia apmokymus būsimiems tvarkdariams. Šiuose mokymuose aktyvistai iš anksto ruošiami būsimoms demonstracijoms. Šalyje vykdomi neprievartinio elgesio mokymai gamina „kvalifikuotus“ protestuotojus, kad protestų metu jie galėtų užimti įvairias autoritarines pozicijas. Mokymuose sukaupiamos specifinės ekspertų žinios apie protestus, įgalinančios riboti galimus nukrypimus nuo „sėkmingo“ protesto. Ekspertų žinios kaupiamos norint tapti efektyviausiu protestuotoju, tad žmonės dažnai skatinami tapti tvarkdariais savo iniciatyva. Tvarkos palaikymo diskursas dažnai įtraukiamas kaip protesto logistinio mechanizmo dalis. Jis tampa nepaprastai svarbus minimizuojant potencialias atskirų žmonių nukrypimo nuo tikėtinų protesto formų galimybes. Tokių mokymų logika remiasi į racionalizuotus nurodymus. Tvarkos palaikymas tampa legaliu oficialiu diskursu su gausiomis ekspertų pajėgomis, kartu išstumiant kitus protesto diskursus.
Stebėjimas ir kontrolė
Kaip jau minėta, tvarkdariai mokomi stebėjimo ir kontrolės meno. Jie pasitelkia stebėjimo galią, kad valdytų masinių demonstracijų dalyvių elgesį. Stebėjimo sistema be didelių energijos sąnaudų didina matomumą ir kontrolę. Kaip pastebi Foucault: „Nereikia ginklų, fizinės prievartos ir materialinių apribojimų. Pakanka žvilgsnio. Tiriančio žvilgsnio. Žvilgsnio, nuo kurio svorio kiekvienas individas supras, kad jis pats yra savęs stebėtojas ir tokiu būdu stebintis individas nukreipia tai prieš save.“
Taigi save stebintiems protestuotojams nebereikia policijos įsikišimo. Valstybė veikia per savo praktikas, įkūnytas pačių protestuotojų, stebinčių kitaip besielgiančius protestuotojus. „Valstybės galia tiesiogiai priklauso nuo galios žinoti.“ Protestams vadovaujančios organizacijos dažnai iš anksto išplatina socialinius susitarimus ir taisykles. Šie susitarimai reikalauja, kad žmonės paklustų taisyklėms, taip pat prašoma jų pagalbos kontroliuojant ir kitų protestuotojų paklusnumą.. Susitarimai išspausdinami ir platinami skrajutėse, laikraščiuose ir tvarkdarių mokymuose (o tai reiškia, kad jie laisvai pasiekiami ir valstybei).
Įtvirtinant universalius, nedemokratiškus nurodymus, kaip žmonėms elgtis protestų metu, atkartojama ta pati, iš viršaus į apačią nukreipta hegemoniškos tvarkos hierarchija, prieš kurią ir norima protestuoti. Tuomet protestas supanašėja su valdžios kontrolės požymiais: planavimu, oficialiu patvirtinimu ir teisėtu elgesiu. Tuomet nukrypstantis nuo normų elgesys gali būti lengvai atpažįstamas kaip pažeidžiantis protestuotojus valdančias taisykles ir nurodymus.
Tie patys organizatoriai bendradarbiauja su miesto valdžia ir valstybe prašydami leidimų. Miesto valdžia leidžia protestuoti tam tikroje vietoje, nurodytą dieną ir tinkamu laiku. Tuomet ji tai dienai mobilizuoja policijos pajėgas ir paruošia kitus resursus, reikalingus tvarkos palaikymui masinio renginio metu. Išankstinis visų protesto detalių žinojimas suteikia valdžiai pakankamai laiko pasiruošti viskam. Protestuotojai savanoriškai suteikia valstybei visą logistinę informaciją apie protestą. Taigi protestuotojai patys riboja ir varžo savo protestą. Bet koks nukrypimas nuo sutartos protesto eigos laikomas nukrypimu nuo protesto tikslų, o nesilaikantys taisyklių žmonės laikomi išsišokėliais.
Be erdvinės protesto ribų kontrolės, tvarkdariai varžo konfliktus su korporacijomis ir valstybės valdžia. Erdviniai apribojimai palaikomi fiziškai įsiterpiant tarp protestuotojų ir policijos ar korporacijų, tuo pačiu kreipiant protestuotojus numatytu maršrutu ir taisyklingomis kolonomis. Vizualiai estetiška tvarka yra pagrindinis šiuolaikinės ideologijos bruožas. Dažnai protesto planavimo elitas – „organizatoriai“ ir tvarkdariai – akcentuoja vizualią tvarką, kuri akivaizdžiai matoma kolonų lygiavime ir judėjimo tempe. Neretai girdimi šūkiai „Palaikyti tempą!“ ar „Nelipti ant šaligatvių!“ padeda valstybei nustatyti, kas yra protestuotojai, o kas – tik praeiviai. Tai ne tik slopina kūrybinę protesto dvasią, bet ir leidžia valstybei netrukdomai vertinti situaciją (protestuotojų skaičių, eisenos maršrutą ir pan.), tuo pačiu užkertant kelią gaivališkam masiniam maištui.
Kolona judantys protestuotojai palengvina policijos darbą: kolonos pakraščiais gali važinėti policijos motociklai, kelkraštyje galima išdėstyti išsišokėlius tramdančius policininkus, policija gali lengvai stebėti protestą iš sraigtasparnių ir naudotis kitomis taktinėmis privilegijomis, varžančiomis protestuotojų veiksmus. Tvarkdariai smarkiai prisideda prie policijos veiksmų, kontroliuojančių protestą ir jo judėjimą.
Simboliniai suėmimai ir hegemoniška ideologija
Simboliniai suėmimai yra dar viena protestuotojų taikoma praktika, kuri padeda policijai ir palaiko hegemoniją. Masinių demonstracijų metu policija nubrėžia įsivaizduojamą liniją, kurią peržengę protestuotojai suimami. Policija iš anksto praneša apie erdvę ribojančią liniją ir įspėja protestuotojus, kad jie bus suimti, jei peržengs ją. Kartais protestuotojai tvarkingai išsirikiuoja ir peržengia šią nematomą liniją, už kurios jų jau laukia policininkai su antrankiais ir transportavimo autobusais.
Protestuotojai mokomi jaustis taip, lyg juos suima dėl to, kad jie priešinasi valstybei, nors jų suėmimo sąlygos yra visiškai nereikšmingos. Nekeliami klausimai dėl pačių įsivaizduojamų linijų, jos pripažįstamos, kai protestuotojai jas peržengia ir atsiduoda į valstybės rankas. Tokiu būdu protestuotojai ne tik nesudrumsčia valstybės galios, bet priešingai, pripažįsta ją sutikdami su jos teisėtumu. Policijai nereikia naudoti nei jėgos, nei prievartos, nes protestuotojai nesipriešina. Jie be žodžių pripažįsta valstybinės galios valdžią. Valstybės valdžia, kartu su protesto tvarkdariais, tvarkingai surikiuoja tuos, kurie nori kirsti simbolinę liniją, kad policija galėtų sureaguoti „taikiai“ ir organizuotai.
Nesipriešinančių protestuotojų suėmimas yra labai parankus valstybei, nes leidžia suvežti žmones į sulaikymo patalpas ir gauti apie juos svarbią informaciją: asmens tapatybės duomenis, fotografijas, pirštų antspaudus, adresus, politines pažiūras, fizinius požymius. Visa tai rūpestingai užfiksuojama policijos bylose. Neseniai vykusiuose darbininkų protestuose Los Andžele (JAV), „suimamieji“ iš anksto užsiregistravo policijoje, kad suėmimo procedūra vyktų dar sklandžiau. Duomenų apie protestuotojus rinkimo procedūros yra standartizuotos, siekiant maksimalaus efektyvumo teisėtomis priemonėmis. „Teisėtumas yra manipuliavimo sąlyga. Kai manipuliuojama žmonių junginiais, jie privalo organizuotis taip, kad juos būtų lengva atpažinti, stebėti, fiksuoti, skaičiuoti, grupuoti ir valdyti.“ Simbolinio suėmimo procesas padeda valdyti nuo tvarkos nukrypstančią situaciją, vykdyti suėmimus ir kartu kaupti duomenis.
Sabrina Alimahomed ir Jake Alimahomed-Wilson
Bus daugiau
Iš www.anarchist-studies.org vertė RB
2011 04 18
