Balandžio 26 d. Bordo priemiestyje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje susidegino mažai žinomas „France Telecom“ darbuotojas. Penkiasdešimt septynerių metų vyriškis nepaliko jokio raštelio, niekam nepasakė nė žodžio. Į įvykio vietą atvykusi greitoji ir gaisrinė galėjo tik konstatuoti jo mirtį.
Kairiųjų pažiūrų jaunimo reakcijos nereikėjo ilgai laukti – socialiniame „Facebook“ tinkle pasipylė šimtai klausimų „Kada gi prasidės revoliucija?“. Juk kankiniai ir susideginę žmonės turi paskatinti liaudį, kad ši prabustų ir pultų į gatves? Jaunuoliai internete ilgesingai laukia savojo Prahos pavasario... O liaudis gyvena toliau, liaudžiai tai ne pirmas kartas.
2008-2009 metais „France Telecom“ jau išgyveno savižudybių bangą, sukeltą etatų mažinimo (taip aiškina kompanijos psichologai). Ir tai tik viena iš daugybės stambių Prancūzijos kompanijų, kuriose pastaruoju metu itin pagausėjo darbuotojų savižudybių. Viršininkai nusprendė atidaryti darbuotojams psichoterapijos kabinetus. Liaudis tyliai stebi: dar ne to bus!
1969 m. sausio 19 d. susideginus filosofijos studentui Janui Palachui, susideginti mėgino dar 26 Prahos jaunuoliai. Vėliau kilo maištas, įvyko perversmas ir buvo pasiektas išsilaisvinimas... 2011 metų sausio 4 dieną Tunise susideginus jaunam aliejaus prekeiviui Mohamedui Bouazizi, Tuniso liaudis nuvertė savo tironą.
Kalbėti apie griežtą susideginimo ir revoliucijos ryšį, žinoma, yra beprasmiška. Bet mūsų vaizduotėje to tikimasi: laisvei reikia aukų. Laukiama, kada ims skrajoti kibirkštys ir įsidegs liaudies gelmės, išmesdamos į orą ugnį ir pelenus. Karštos galvos žvelgia į priekį – į įsivaizduojamą išsilaisvinimo ateitį, kur ugninga revoliucijos spalva persilieja į smaragdinę laisvės šviesą.
Bet dabar mes žinome – kad prasidėtų revoliucija, nepakanka susideginti viešoje vietoje. Jai nusišvilpt į degančius žmonių deglus. Tai didžiulis alkanas žvėris, nematomas ir nejuntamas – niekas nežino, kur jis slepiasi ir kaip jį iškviesti į kovą.
Daugelis buvo įsitikinę, kad kursto revoliucijos žiežirbas, nors tik ieškojo kelio iš savo pačių aklavietės. Daugelis galando peilius ir slėpė akis po kapiušonais. Daugelis tikėjo, kad daro kažką itin svarbaus visuomenei, ir, trokšdami pasiaukoti revoliucijos gaivalui, pamiršdavo savo moteris. O moterys greitai suvokdavo, kad jokia revoliucija nevyksta. Moterys puikiai žino, kada revoliucija prasideda – jos tada sulaukėja ir basos lekia gatvėmis, apnuoginusios dvasią ir žavinčios savo kūnais. O kol kas jos jaučia tik erzinantį niežulį.
Taigi eksperimentiškai įrodyta, kad susideginimas nebūtinai sukelia revoliuciją. Jeigu netikite, galite išbandyti patys.
Versta iš http://lotus-a-paris.livejournal.com
2011 05 08
