Autobusu važiuodamas į Dublino centrą žinojau apie eismo suvaržymus ir apribojimus pirmąją Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II-osios vizito Airijoje dieną. Kitomis dienomis  Dublinas šurmuliuoja, o šiandien ištuštėjusiomis gatvėmis riedėjo tik taksi ir autobusai. Šoninės gatvės užtvertos, ant kiekvieno kampo – garda (policija), virš galvos ratus suko malūnsparnis.

 

Prasidėjo brangiausia per visą Airijos istoriją saugumo operacija. Pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo į Airiją atvykusios karalienės ir už keleto dienų  prasidėsiantis  JAV prezidento B. Obamos  vizitai mokesčių mokėtojams kainuos astronominę 30 milijonus eurų sumą.

 

Autobusas išleido gerokai prieš O’Connello tiltą – kelias toliau užtvertas, tad iki Centrinio pašto turėjau kulniuoti pėsčiomis. Prie jo buvo numatyta surengti Airijos antikarinio judėjimo (Irish Antiwar Movement) „Juodųjų balionų” protestą ir tokiu būdu pasveikinti karalienę.

 

Šiek tiek pastovėjau su keliais šimtais žioplių, daugiausia fotoaparatais ginkluotų turistų, bedarbių ar kitų neturinčių ką veikti antradienio popietę Airijos gyventojų. Jie turėjo nusivilti, nes iš kelių šimtų metrų atstumo sugebėjo nufotografuoti tik automobilį (ir nesu tikras, ar tą), kuris, lydimas gardos motociklininkų ir dar keliolikos automobilių palydos, nesustodamas įsuko į Šv. Trejybės universiteto (Trinity College University) vidinį kiemą.

 

Apsukęs kelis ratus aplink užkardas, šiaip taip įsitaisiau pabe kitoje gatvės pusėje, prieš paštą (pereiti per gatvę trukdė užtvarai). Užsisakęs gineso ir per TV žiūrėdamas, kaip karalienė spaudžia rankas universiteto profesoriams, galvojau – koks šlykštus dalykas tos visos vyriausybės ir karalienės, kurios net nedrįsta žmonėms pasirodyti. Kita vertus, nėra čia ko žiūrėti ir pasakoti – tokių senučių (neturiu nieko prieš jų amžių – visi būsime seni) esu pakankamai prisižiūrėjęs slaugos namuose.

 

Vidurdienį airių nacionalistinė organizacija „Eirigi“ ir disidentinė respublikonų frakcija, negalinti susitaikyti su Šiaurės Airijos okupacija, surengė sėdimąjį protestą. Bet ką reiškia šimtas protestuotojų prieš penkis tūkstančius gardos , ginkluotos ir išmokytos susidoroti su protestuotojais. Penki protesto dalyviai buvo suimti, kiti išvaikyti. Vėliau, bandydami prasiveržti pro gardos kordonus ir iš arčiau „pasveikinti “ karalienę, nacionalistai protestuotojai susirėmė su tvarkos saugotojais. Buvo padegtos šiukšlių dėžės, policija panaudojo ašarines dujas, buvo suimti dar dvidešimt penki protestuotojai. Šiek tiek anksčiau, karalienei lankantis Atminimo parke (Garden of Remembrance), šimtus juodų balionų į orą paleido „Sinn Fein“ – vienintelės  didesnės parlamentinės partijos, boikotuojančios karalienės vizito renginius, – aktyvistai.

 

Bet šis Juodųjų balionų protestas, kuriame buvau numatęs dalyvauti ir aš, neturėjo nieko bendra su nacionalistų reikalavimais. Juo norėta priminti, kad Jos Didenybės ginkluotosios pajėgos ir toliau tęsia Afganistano okupaciją (JTO organizacijos duomenimis, 2007-2010 m. Afganistane žuvo beveik 10 000 civilių gyventojų). Karalienė yra ginkluotųjų pajėgų vadė, jai prisiekia kariai, tarnaujantys Irake, Afganistane, o dabar – ir Libijoje, kuriuose žūva dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių, – taigi už šį karą atsakinga ir karalienė. „Štai kodėl Airijos antikarinis judėjimas surengė protestą per jos vizitą Airijoje”, – savo pranešime spaudai sakė Airijos antikarinio judėjimo pirmininkas Richardas Boydas Barrettas, kuris, beje, yra socialistų darbininkų (trockistinės revoliucinės) partijos narys, šiais metais išrinktas į Airijos parlamentą.

 

Per tą laiką, kol pabaigiau gineso pintą, karalienė baigė spausti rankas profesoriams ir saugiai pasiekė nakvynės vietą. Darbininkai pradėjo ardyti užtvaras, tad priėjimas prie pašto buvo laisvas. Protestai prie tuščių rūmų ar už kelių kvartalų nuo tų, prieš kuriuos protestuojama, man visada atrodė nerimtai. Bet anyway, atėjau – reikės dalyvauti.

 

 

 

 

Šis protestas, kaip ir tikėjausi, buvo puikus meinstryminio protesto pavyzdys. Dar prieš savaitę viena iš organizatorių kreipėsi į savanorius, kurie eisenos metu palaikytų tvarką, perspėjo, kad tai bus taikus renginys, paprašė vengti airiškų trispalvių vėliavų, kad tik, neduok dieve, nesupainiotų su nacionalistais. „Mes ne sektantų judėjimas, mes už taiką, mes ne prieš karalienės vizitą, o tik norime priminti kad Afganistane ir kitur vis dar žūsta žmonės, ir karalienė taip pat yra atsakinga.“

 

Tad viskas ir vyko kaip numatyta. Pora oratorių pasakė, ko čia susirinkome, pasipiktino švaistomomis lėšomis. Dalyviai  paplojo, paskandavo, padalino praeiviams skrajutes. Organizatoriai draugiškai bendravo su policininkais. „Geriau saugokit mus, o ne karalienę“, – sakė naujai iškeptas parlamento narys B. Barettas. Tvarkdariai, užsivilkę ryškias geltonas skiriamąsias liemenes, pranešė, kad jau laikas stoti į koloną, ragino nenukrypti, reguliavo tempą, nurodinėjo, kur pasukti, ir panašiai. Skanduodami pražygiavome nuo pašto iki centrinio banko. Čia vėl kalbėjo keli oratoriai.

 

Tarp pasisakiusiųjų buvo iš Britanijos atvykę Benjaminas Griffinas, buvęs Didžiosios Britanijos elitinių karinių pajėgų SAS karys, atsisakęs vykti į Iraką,  Joan Humphreys, kurios anūkas žuvo Afganistane, Airijos antikarinio judėjimo aktyvistai.

 

Airija, kaip žinome, yra neutrali šalis, ji nėra NATO narė ir nedalyvauja kariniuose veiksmuose nei Irake, nei Afganistane. Tad dėl savo valdžios militaristinių veiksmų airiai, atrodo, neturėtų labai piktintis. Pasipiktinimą labiausiai jiems kelia tai, kad Šanono aerouoste Airijos valdžia leidžia tūpti Amerikos kariniams lėktuvams.

 

Pasibaigus kalboms tylos minute buvo pagerbti visi nekalti žuvę imperialistiniuose karuose. Išsidalinome juodus balionus ir vienu metu paleidome į orą.

 

Pasibaigus protestui (žinoma, karalienei nuo jo nei šilta, nei šalta, lygiai kaip ir teroristui Nr 1 Bushui, kuomet Airijoje vyko didžiausi antikariniai protestai per visą šalies istoriją – į gatves išėjo šimtai tūkstančių airių), pagalvojau, kad už nusikalstamus savo valstybių vadovų veiksmus visų pirma yra atsakingi tų šalių gyventojai.

 

Kada Lietuvoje atsiras bent vienas, kuris griežtai pasmerks Afganistano okupaciją? Kol to nebus, kol kareivos nesugrįš – kaltę už jų nusikaltimus turės prisiimti ne tik Juknevičienė, Kubilius, Grybauskaitė ir prieš juos buvę valdžioje, bet ir visi Lietuvos gyventojai. Panašiai paaiškinau „“Irish Independent” korespondentei, kai ji, pamačiusi „Lietuvos ambasadorius“ užrašą ant mano marškinėlių, pasiteiravo, kodėl aš čia.

 

Antrąją karalienės vizito dieną dirbau, bet Airijos anarchistų (Workers Solidarity Movement)  tinklapyje perskaitęs skelbimą apie rengiamą protestą prie Dublino pilies, kurioje vyks banketas  karalienės garbei, nusimuilinau šiek tiek anksčiau, sėdau ant dviračio ir pustuštėmis gatvėmis numyniau į Dublino centrą, prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kur turėjo įvykti mitingas. Važiuojant aplenkė keli  dviaukščiai autobusai, pilnutėliai robokopų. Džiaugiausi, kad pasirinkau kelionę dviračiu – privažiavęs vieną ar kitą užkardą, pasukdavau į šoninę gatvelę, ir per keliolika minučių pasiekiau tikslą.

 

Mitingas jau artėjo į pabaigą, niekur nesimatė nei anarchistų vėliavų, nei plakatų. Pagalvojau – gal jie pakeitė taktiką ir susitikimo vietą? Bet matydamas, kad niekur kitur nepravažiuosiu, nusprendžiau likti iki galo. „Eirigi“ tvarkdariai surikiavo 200- 300 protestuotojų koloną ir pajudėjo Dublino pilies link. Kolonos priekyje buvo nešamas juodas karstas su užrašu „British Empire”, plakatai, smerkiantys britų imperialistus, „Eirigi“ vėliavos ir... juodi balionai. Iki pilies likus puskilometriui, žmones pasitiko gardos policininkai, susikibę rankomis ir išsirikiavę keliomis eilėmis (jų buvo bent tris kartus daugiau nei protesto dalyvių). Paskandavę antikarinius šūkius, žmonės paliko karstą prie policininkų ir, kaip vakar paleidę į orą juodus balionus, pradėjo skirstytis. Supratęs, kad į banketą pilyje nepapulsiu (aprangos kodas – black tie), nusifotografavau su garda, sėdau ant dviračio ir parmyniau mano. Čia manęs laukė kitoks banketas – žmona buvo iškepusi kalakuto kulšelių, o vyno namuose visada yra...

 

Kokios mintys kyla dalyvaujant šiuose protestuose?  Pirmiausia apima neviltis, kad prieš tokią valstybės mašiną (tiek policininkų vienoje vietoje dar nebuvau matęs) protestais nepakovosi – reikia ieškoti kitų efektyvesnių būdų ir priemonių. „Protestas kaip represinės valstybės taktikos įsikūnijimas” iš tiesų tapęs realybe. Mums reikės daug fantazijos ir sumanumo ieškant būdų, kaip paplauti represinių valstybių pagrindus tiek Airijoje, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse..

 

Įdomu buvo palyginti lietuviškus neonacius ir airių nacionalistus. Pastarieji niekada nepasisako prieš kitas Airijoje gyvenančias tautas. Iš jų neišgirsi šūkio „Airija – airiams”. Vienintelis jų reikalavimas – kad britai galų gale baigtų Š. Airijos okupaciją ir išsinešdintų iš salos. Lietuviai bent čia lenkia airius – apie skinus Airijoje dar neteko girdėti.

 

Jau baigęs rašyti šiuos padrikus įspūdžius sužinojau, kad anarchistų plakatas su užrašu „Old Rulers, New Rulers - Class War Continues",  vėliavos ir kita atributika buvo perimta gardos ir konfiskuota. Tokiu būdu pasistengta, kad anarchistai tarp protestuotojų nebūtų matomi.

 

Eugenijus Misiūnas

2011 05 19