Dažnai girdžiu įvairių aplinkosaugininkų  kartojamą frazę „Mes susimovėme“. Daugelis tų aplinkosaugininkų kovoja iš paskutiniųjų ir pasitelkia visas įmanomas priemones, o tiksliau – visas įmanomas teisėtas priemones, o dar tiksliau – priemones, kurias leido naudoti galios elitas, ir todėl jos yra ypač neveiksmingos.

 

Aplinkosaugininkai bando išsaugoti kai kurias teritorijas, neleisti gaminti ir skleisti į aplinką nuodų, neleisti civilizuotiems žmonėms kankinti kai kurių augalų ar gyvūnų. Kartais tokios pastangos apsiriboja pastangomis apginti vieną vienintelį medį.

 

Štai kaip savo pastangas apibūdina mano bičiulis aktyvistas Johnas Osbornas: „Vis didėjant chaosui noriu, kad kai kurios durys liktų atviros. Jei grizliai vis dar gyvena po 20, 30 ar 40 metų, labai gali būti, kad jie gyvens ir po 50 metų. Jei jie išnyks po 20 metų, jie išnyks amžiams.“

 

Tačiau šitokių aplinkosaugininkų pastangų nepakanka. Mes stipriai pralaimime visuose frontuose. Pasaulio galingieji kaip apsėsti stengiasi sunaikinti planetą, o daugeliui žmonių tai visiškai nerūpi.

 

Tiesą sakant, aš neturiu vilčių. Tačiau manau, kad tai yra gerai. Viltis yra tai, kas laiko mus pririštus prie sistemos – žmonių, idėjų ir idealų junginio, kuris yra pagrindinė Žemės naikinimo priežastis.

 

Ore sklando klaidinanti viltis, kad kažkokiu nesuvokiamu būdu sistema gali pasikeisti. Mus išgelbės technologija arba Didžioji Motina, arba būtybės, gyvenančios Alfa Kentauro žvaigždyne. Arba Jėzus Kristus. Arba Santa Klausas. Visos tos netikros viltys veda į neveiklumą ar bent jau į neveiksmingumą. Viena priežasčių, kodėl mano motina liko su smurtaujančiu tėvu, buvo ta, kad 1950-1960 metais nebuvo prieglaudų mušamoms moterims, bet dar kita priežastis – klaidinga viltis, kad galbūt jis pasikeis. Klaidinančios viltys pririša mus prie gyvybei nepalankių situacijų, ir mes nebematome kitų realių galimybių.

 

Ar tikrai kas nors tiki, kad „Weyerhaeuser“ atsisakys kirsti mišką, jei mes gražiai paprašysime? Ar iš tikro kas nors tiki, kad „Monsanto“ nutrauks savo veiklą mums gražiai paprašius? Jei tik į Baltuosius rūmus ateis demokratai, viskas bus gerai? Jei tik pavyks prastumti tą įstatymą, viskas bus gerai? Jei tik apginsime tą ar aną įstatymą, viskas bus gerai? Nesąmonė. Gerai nebus. Jau dabar nėra gerai, ir viskas tik blogėja. Ir labai greitai blogėja.

 

Žmones supančioja ne tik klaidinančios viltys, bet ir apskritai bet kokios viltys. Mums sakoma, kad viltis yra žiburėlis tamsoje. Ji yra šviesa ilgo ir tamsaus tunelio gale. Jos spinduliai prasimuša į mūsų kalėjimų kameras. Ji yra mūsų ištvermingumo pagrindas, apsauga nuo beviltiškumo (kurio reiktų vengti bet kokia kaina). Ką gi mes darytume, jei nebūtų vilties?

 

Mums visiems buvo sakoma, kad geresnės ateities viltis, kaip ir ateities rojaus viltis, yra ir turi būti užuovėja nuo dabarties sielvarto. Jūs tikriausiai girdėjote apie Pandoros istoriją. Jai davė sandariai uždarytą skrynią ir liepė niekada jos neatverti. Tačiau ji, genama smalsumo, atvėrė skrynią, ir iš jos pasklido nelaimės, sielvartas ir blogis, na, gal ir ne tokia eilės tvarka. Ji nespėjo užtrenkti dangčio. Viduje liko tik vienas dalykas – viltis. Pasakojimas teigia, kad viltis buvo vienintelis geras dalykas, laikomas skrynioje, ir ji iki šiol išliko vienintelė žmonijos užuovėja nuo nelaimių. Net neužsimenama apie patogų egzistavimą nelaimės akivaizdoje ar ko nors darymą norint palengvinti ar panaikinti tą nelaimę.

 

Kuo ilgiau galvoju apie viltį, tuo geriau suprantu, kad ji pelnytai buvo skrynioje kartu su kitomis nelaimėmis. Ji tarnauja galingųjų poreikiams lygiai taip pat, kaip tikėjimas tolimu rojumi. Viltis yra ne kas kita, o tik sekuliarus būdas laikyti mus už vadžių.

 

Tiesą sakant, viltis yra prakeiksmas ir pražūtis. Taip sakau ne tik dėl taiklaus budistų pastebėjimo „Viltis ir baimė gaudo vienas kito uodegas“, ne tik todėl, kad viltis atitraukia mus nuo dabarties; sakau tai ir dėl to, kas yra pati viltis.

 

Visi mes daugiau ar mažiau niurzgame apie savo viltis. Nepatikėsite, kiek daug žurnalų redaktorių prašė manęs parašyti apie apokalipsę, o pabaigoje pamaloninti skaitytojus vilties pojūčiu. Bet kas gi yra ta viltis? Praėjusį pavasarį per vieną paskaitą kažkas paprašė mane apibrėžti viltį. Aš to paties paklausiau visos auditorijos, ir štai kokį apibrėžimą mes visi sukūrėme: „Viltis yra kitokių ateities sąlygų ilgesys, neturint tam jokios įtakos. Iš esmės tai reiškia bejėgiškumą.“

 

Pavyzdžiui, aš nesiviliu, jog rytoj ko nors valgysiu. Aš tiesiog valgysiu. Aš nesiviliu, kad po minutės vėl įkvėpsiu oro ar kad baigsiu rašyti šį sakinį. Aš tiesiog darau tai. Kita vertus, aš puoselėju viltį, kad skrisdamas lėktuvu, nepateksiu į aviakatastrofą. Viltis tikintis kokio nors rezultato reiškia, kad atsisakoma bet kokios įtakos tam rezultatui pasiekti. Daug žmonių viliasi, kad vyraujanti kultūra nustos naikinti pasaulį. Taip sakydami jie iš anksto sutinka su tolesniu naikinimu ir atmeta savo pačių galimybes dalyvauti stabdant naikinimą.

 

Aš nesiviliu, kad išliks coho lašišos. Darysiu viską, kas įmanoma, kad dominuojanti kultūra neišnaikintų jų. Jei coho panorės palikti mus, nes joms nepatinka, kaip mes su jomis elgiamės, – ištarsiu joms „atia“ ir man jų trūks, tačiau jei jos nenori pasitraukti – neleisiu civilizacijai jų išžudyti.

 

Kai mes suvokiame savo realios įtakos galimybes, visos „viltys“ išnyksta. Mes tiesiog veikiame. Mes kuriame sąlygas, kad lašišos išgyventų. Kuriame sąlygas kojotams. Kuriame sąlygas grizliams. Darome viską, kas įmanoma.

 

Kai nebėra vilties susilaukti pagalbos iš išorės, kai nebesiviliame, kad ta bjauri padėtis, į kurią papuolėme, kažkaip savaime išsispręs, kai nebesiviliame, kad padėtis kažkokiu būdu nebeblogės, tuomet mes galų gale tampame laisvi, iš tikro laisvi, ir tada galime pradėti nuoširdžią veiklą. Sakyčiau, kai miršta viltis, prasideda veiksmas.

 

 

Kartais žmonės klausia manęs: „Jei jau viskas taip blogai, kodėl nenusižudai?“. Atsakymas toks – gyvenimas yra tikrai, tikrai nuostabus. Aš esu pakankamai sudėtinga būtybė, kad galėčiau širdimi suvokti ir gyvenimo nuostabumą, ir jo sumautumą. Manyje pilna įniršio, sielvarto, džiaugsmo, meilės, neapykantos, nevilties, laimės, pasitenkinimo, nepasitenkinimo ir tūkstančių kitų jausmų. Mes tikrai susimovėme. Gyvenimas vis dar yra nuostabus.

 

Nemažai žmonių bijo nevilties jausmo. Jie bijo, kad jei leis sau suvokti tikrą mūsų padėties beviltiškumą, jų gyvenimas taps dar varganesnis. Jie užmiršta, kad vienu metu galima jausti daugelį dalykų. Taip pat jie užmiršta, kad neviltis yra visiškai tinkama reakcija į beviltišką situaciją. Turbūt daugelis žmonių taip pat bijo, kad suvokus padėties beviltiškumą teks griebtis kokių nors veiksmų.

 

Dar vienas klausimas, kurį kartais užduoda žmonės: „Jei viskas taip blogai, kodėl tiesiog nepasilinksminti?“. Na, visų pirma, iš tikro man nepatinka vakarėliai. Antra, aš ir dabar patiriu pakankamai malonumų. Myliu savo gyvenimą. Myliu gyvybę. Tas tiktų ir daugeliui man žinomų aktyvistų. Darome tai, kas mums patinka, ir kovojame už tai, ką mylime, ir tuos, kuriuos mylime.

 

Nekenčiu tų, kurie naudojasi beviltiška mūsų padėtimi pateisinti savo neveiklumui. Supratau, kad jei iš tų žmonių atimsi šį pasiteisinimą, jie ras kitą, po to – dar kitą. Toks pasiteisinimas parodo tik jų nesugebėjimą mylėti.

 

Vienas žmogus po paskaitos pareiškė, kad vienintelė priežastis, dėl ko žmonės tampa aktyvistais, yra geresnė savijauta. „Efektyvumas iš tikro neturi reikšmės, – pasakė jis, – ir yra egoistiška manyti kitaip.“

 

Pasakiau jam, kad nesutinku. „Argi aktyvizmas nepadeda tau jaustis geriau?“ – paklausė jis. Žinoma, kad padeda, bet ne dėl to juo užsiimu. Jei norėčiau jaustis geriau, galėčiau paprasčiausiai masturbuotis. Tačiau aš noriu kai ko pasiekti realiame pasaulyje.

 

Taigi dėl ko?

 

Nes aš įsimylėjęs. Įsimylėjęs lašišas, medžius už mano lango, nėgių mailių smėlėtuose upokšniuose, grakščius driežus, ropinėjančius miške. O jei myli – imiesi veiksmų gindamas savo mylimuosius. Žinoma, rezultatai svarbūs, tačiau ne jie apibrėžia tavo pastangas. Tu nepuoselėji vilčių, kad tavo mylimieji išgyvens ir klestės. Tu darai viską, kas įmanoma, kad taip ir būtų. Jei mano meilė neskatina ginti mylimųjų, tada tai ne meilė.

 

Kai atsisakai vilties, kai supranti, kad ji tau niekada nebuvo pati svarbiausia, atsitinka nuostabus dalykas. Tu supranti, kad vilties atsisakymas nepražudo tavęs. Tai net nesumažina tavo veiksmų efektyvumo. Tiesą sakant, efektyvumas išauga, nes nustoji kliautis kažkuo, kas galbūt išspręs tavo problemas. Tu atmeti viltis, kad magiškieji pagalbininkai – Dievas, Didžioji Motina, Sierra klubas,  narsieji sėdėtojai medžiuose, lašišos ar net pati Žemė – išspręs tavo problemas ir tiesiog pradedi veikti jas spręsdamas pats.

 

Kai atsisakai vilties, atsitinka kai kas geresnio nei tai, kad nemiršti. Tiesą sakant, tam tikra prasme tu miršti. O kai esi negyvas, nuostabu yra tai, kad galios svertų valdytojai daugiau nebepasiekia tavęs. Nebepasiekia savo pažadais, grasinimais, prievarta. Kai miršti tokiu būdu, vis dar gali dainuoti, gali šokti, gali mylėtis, gali kovoti kaip pasiutęs. Gali gyventi, nes vis dar esi gyvas, tiesą sakant, daug gyvesnis nei anksčiau. Tuomet supranti, kad kai miršta viltis, tas, kuris mirė kartu su viltimi, buvai ne tu, o tas, kuris priklausė nuo išnaudotojų, tas, kuris tikėjo, kad išnaudotojai kažkokiu būdu liausis patys; tas, kuris tikėjo išnaudotojų skleidžiamais mitais, pateisinančiais išnaudojimą. Supranti, kad mirei kaip socialinė konstrukcija. Mirei kaip civilizuotas. Mirei kaip pagamintas, suštampuotas, išlietas formoje. Mirei kaip auka.

 

Ir kas gi lieka, kai toks tu miršta? Lieki tu. Gyvūnas. Nuogas. Pažeidžiamas (ir nepažeidžiamas). Mirtingas. Išsigelbėjęs. Lieki tu, galvojantis ne taip, kaip išmokė kultūra, bet taip, kaip tu pats galvoji. Lieki tu, jaučiantis ne tai, ką jausti išmokė kultūra, o ką tu pats jauti. Toks, koks esi, o ne kokiu būti išmokė kultūra. Dabar tu gali sakyti taip ir ne. Dabar tu esi savo gyvenamos žemės dalis. Dabar tu kovosi (arba ne) už savo šeimą. Kovosi (arba ne) už mylimuosius. Kovosi (arba ne) už žemę, nuo kurios priklauso tavo ir tavo mylimųjų gyvybė. Dabar tavo moralė remiasi ne į kulrūrą, kuri naikina planetą ir tave, o į tavo paties gyvuliškus meilės bei ryšio su draugais, žeme ir šeima jausmus. Ne su ta šeima, kaip save apsibrėžusių civilizuotų būtybių junginiu, o kaip su gyvūnais, kuriems reikalinga žemė, kuriuos žudo chemikalai, kurie buvo formuojami ir deformuojami taip, kad atitiktų kultūros poreikius.

 

Kai atsisakai vilties, kai tam tikra prasme miršti, o iš tikro tampi gyvesnis negu anksčiau – tada tampi atsparus racionalumu ir baime besiremiantiems pasirinkimams, kuriuos naciai primetė žydams ir visiems kitiems, kuriuos smurtautojai, tokie kaip mano tėvas, primeta savo aukoms, kuriuos dominuojanti kultūra primeta mums visiems. Išnaudotojai juk apibrėžia fizines, socialines ir emocines aplinkybes tokiu būdu, kad jų aukos nebemato kito pasirinkimo ir renkasi iš to, kas primetama.

 

Tačiau kai atsisakoma vilties, šis išnaudotojo ir aukos ryšys nutrūksta. Tu tampi kaip žydas, dalyvavęs Varšuvos geto sukilime. Kai atmeti viltį, atmeti ir baimę. Ir, kai vietoje vilčių puoselėjimo pradedi saugoti savo mylimus žmones, daiktus, vietas – tampi labai pavojingas galios elitui. Neabejok, tai yra labai gerai.

 

Iš www.orionmagazine.org vertė RB

2011 05 23