Liepos 23-25 d. Madride vyko įvykiai, kuriuos patys jo dalyviai vadina aukščiausiu Gegužės 15-osios judėjimo (15-M) kulminacijos tašku. Sostinėje susirinko šio judėjimo dalyviai iš kitų Ispanijos miestų ir iš kitų šalių – Prancūzijos, Italijos, Vokietijos. Buvome ir mes – Rusijos atstovai.

 

Liepos 23 d. ryte įvairiose Madrido vietose buvo surengtos gyventojų asamblėjos. Paskui mes papietavome ir ėmėme rengtis 3 valandų žygiui Madrido gatvėmis.

 

 

 

 

Žygis į centrinę Madrido aikštę, pavadintą Puerta del Sol, buvo ilgas ir linksmas. Prie mūsų prisijungė daug miestiečių, kiti stebėjo mus iš balkonų ir mojavo rankomis.

 

 

 

Puerta del Sol aikštėje buvo surengta generalinė asamblėja. Žmonės, kurie netilpo šioje aikštėje, užpildė šalutines gatveles.

 

 

 

Liepos 24 d. ryte vėl susirinkome į asamblėją parke – aptarėme nuveiktus darbus ir planavome, ką darysime toliau.

 

 

Vėliau prasidėjo visuotinė 15-M judėjimo demonstracija, kurioje dalyvavo daugiau nei 20 000 žmonių.

 

 

Gatvėse visiškai nesimatė policijos (vos keli automobiliai). Mums pasirodė labai keista – juk judėjimas yra viešai deklaravęs pasipiktinimo idėją.

 

 

Nuogi aktyvistai blokavo vieną iš bankų.

 

 

Paskui visi vėl susirinko Puerta del Sol aikštėje. Pavargę nuo kalbų ir asamblėjų, žmonės ilsėjosi, šoko ir gėrė alų.

 

 

 

 

Liepos 25 d. – trečiąją, paskutinę dieną – Madride buvo surengta daugybė asamblėjų, kuriose žmonės tarėsi pačiomis įvairiausiomis temomis: nuo feminizmo iki gamtos apsaugos. Mums susidarė įspūdis, kad 15-M judėjime dalyvauja patys įvairiausi žmonės – nuo anarchopankų iki pensininkų.

 

15-M – įvairialypis judėjimas, kurio įvairios grupuotės tarpusavyje karštai ginčijasi dėl tolesnės strategijos. Reikalauti sistemos reformų ar visiškai ją pakeisti, tapti politine partija ar likti visuomeniniu judėjimu ir pan. Savo dvasia 15-M judėjimas primena antiglobalistų judėjimą ir pasaulinius socialinius forumus.

 

Itin charakteringas judėjimo bruožas – pabrėžtinas pacifizmas ir nesmurtinė taktika. Tai pritraukė į judėjimą daug ultrapacifistinių inteligentų, apolitiško jaunimo, „new age“ atstovų ir pan. Artėjant vakarui, Puerta del Sol aikštės asamblėjos virsta triukšmingais vakarėliais.

 

Judėjimo perspektyvos iki pat šiol lieka neaiškios. Daugelis kalba apie ryškų nuosmukį. 40 000 žmonių Barselonoje pirmosiomis žygio dienomis ir 20 000 Madride rodo neigiamą dinamiką. Tačiau prie judėjimo prisijungia vis nauji žmonės, asamblėjos įvairiuose rajonuose lankomos labai gausiai, tad daugeliui ši iniciatyva ir toliau itin aktuali.

 

Labai keistas faktas, kad judėjimu beveik visiškai nesidomi policija. Tomis dienomis policininkai buvo apsupę tik vyriausybės ir policijos vadovybės pastatus. Tai, kad miesto gatvės tris dienas buvo blokuotos demonstrantų, sukėlė tik vairuotojų nepasitenkinimą.

 

Akivaizdžiai pasireiškia kita pacifizmo pusė. Tūkstančiai žmonių, kurie gali tik dainuoti dainas ir skanduoti patosiškus lozungus, virto spalvinga miesto dekoracija. O juk užtektų dešimtadalio šių žmonių, kad būtų užimti vyriausybiniai pastatai ir blokuotas valdžios darbas. Policija nereikalinga, nes ji tūno kiekvieno mūsų viduje.

 

Iš http://directspb.org vertė T.D.

2011 08 01