Žiniasklaidos priemonėms kaltinant „anarchiją” už Londone besiplėtojantį smurtą, nuvilnijusį per visą Angliją, Šiaurės Londono Solidarumo Federacija išplatino šį pareiškimą – tai sostinėje veikiančios anarchistų organizacijos atsakas.
Per pastarasias kelias dienas riaušės atnešė milžinišką žalą Londono rajonams, parduotuvių fasadams, namams ir automobiliams. Iš kairiųjų girdime nesiliaujantį šauksmą, kad riaušes sukėlė skurdas. Iš dešiniųjų girdime, kad banditai ir asocialūs elementai pasinaudojo tragedija. Abi nuomonės yra teisingos. Plėšimai ir riaušės, kilusios per pastarasias dienas, yra sudėtingas ir nevienalytis fenomenas.
Neatsitiktinai riaušės vyksta dabar, kuomet karpoma parama Didžiosios Britanijos neprivilegijuotiesiems; žmonės yra paliekami kristi į bedugnę, o krisdami jie dar sumušami Londono policijos lazdomis. Bet neturėtų būti jokio pateisinimo tiems, kurie padeginėjo namus ir terorizavo dirbančiuosius. Tokie dalykai neturi būti remiami.
Varganų rajonų gyventojų įsiūtis yra toks, koks yra, – grėsmingas ir nekontroliuojamas. Bet jis nėra nenuspėjamas. Britanija dešimtmečiais slėpė savo socialines problemas, atitverdama jas nuo pašalinių akių brutalia ginkluotų žmonių sargyba. Užaugti varganuose rajonuose reiškė niekuomet jų nepalikti – jas paliksi nebent sėdėdamas ant policijos mikroautobuso galinės sėdynės. Devintojo dešimtmečio pradžioje tokios problemos įžiebė Toksteto riaušes. Dešimtajame dešimtmetyje jos prisidėjo prie Pol Takso riaušių. Dabar jos vyksta vėl, nes problemos ne tik išliko, bet ir išaugo.
Policijos smurtas ir brutalumas visuose Didžiosios Britanijos varganuose rajonuose yra kasdienio gyvenimo dalis. Norint išgyventi, vos pakanka socialinės paramos, bet jos teikimo sistema sumenko ir buvo sustabdyta. Haknyje dirbusiems socialiniams darbuotojams, kurie kilo iš varganų rajonų ir pažinojo vaikus bei galėjo padėti spręsti jų problemas, buvo pasakyta, kad jiems nebebus mokama. Nuomos kainos kyla, valstybės remiami darbai, kurie anksčiau atnešdavo į rajoną pinigus, yra karpomi. Žmonės, kurie visada turėjo labai mažai, dabar nebeturi nieko. Nebeturi nieko, ką galėtų prarasti.
Neturėtų būti nuvertintas ir žiniasklaidos vaidmuo. Nepaisant visų kalbų apie „taikius protestus”, kurie vyko prieš įvykius Totenhame, žiniasklaida nebūtų palietusi šios istorijos, jei būtų įvykusi tik taiki demonstracija prie policijos būstinės. Policijos smurtas ir protestai prieš jį vyksta nuolat. Tačiau žiniasklaida pajunta poreikį suteikti tam dėmesio tik kuomet, kai antroji pusė atsiliepia naudodama smurtą (prieš pagrįstus taikinius arba ne).
Taigi neturėtų būti jokios nuostabos, kad žmonės, kuri gyvena kęsdami skurdą ir smurtą, galiausiai pradėjo karą. Neturėtų būti jokios nuostabos, kad žmonės vagia plazminius televizorius, kuriuos pardavę susimokės kelių mėnesių nuomą, ir palieka lentynose knygas, kurių negali parduoti. Daugeliui tai tėra vienintelė ekonomikos perskirstymo forma, kuri tarnaus jiems ateityje, tęsiantis bevaisėms darbo paieškoms.
Daug buvo kalbama apie tai, kad riaušininkai atakavo „savo pačių bendruomenes”. Bet riaušės nevyksta socialiniame vakuume. Riaušės devintajame dešimtmetyje buvo vykdomos kryptingiau: buvo vengiama atakuoti nekaltuosius, o vietoj to atakuojami taikiniai, labiau reprezentuojantys klasinę ar rasinę priespaudą: policija, policijos būstinės ir brangios parduotuvės. Kas pasikeitė nuo devintojo dešimtmečio pradžios? Valdžiusios vyriausybės dėjo nemažas pastangas, kad būtų sunaikintas bet koks darbininkų klasės solidarumas ir identitetas. Taigi ar nenuostabu, kad šie riaušininkai ima atakuoti kitus mūsų klasės narius?
Solidarumo Federacijos veikla grįsta pasipriešinimu darbo vietoje. Mes nesame susiję su plėšikavimu, bet kitaip negu reakcingi dešinieji arba kai kurie riaušininkų veiksmus smerkiantys komentatoriai iš kairės, mes nesmerksime riaušininkų ir atleisime tiems, kurių mes nepažįstame, už jiems niekada nepasiekiamo turto perėmimą.
Bet kaip revoliucionieriai, mes negalime atleisti už atakas prieš nekaltus dirbančius žmones. Parduotuvių, virš jų esančių namų ir transporto, kuriuo vykstama į darbą, padegimai, praeivių užpuolimai ir panašūs dalykai yra atakos prieš mus pačius, ir tam turi būti priešinamasi lygiai taip, kaip prieš bet kokią vyriausybės „diržų veržimosi” politiką, prieš kainas pučiančius oligarchus ar prieš darbdavius, norinčius vogti iš mūsų darbą. Žmonės turi susiburti drauge, kad galėtų apsiginti, kuomet toks smurtas grasina namams ir bendruomenėms. Mes tikime, kad teisėtas riaušininkų pyktis gali būti žymiai galingesnis, jeigu yra nukreiptas kolektyvine, demokratine linkme, jei siekiama ne terorizuoti kitus dirbančiuosius, o sukurti pasaulį be išnaudojimo ir nelygybės, be kapitalizmo.
Iš http://libcom.org vertė J.V.
anarchija.lt
2011.08.14.
