Mes norime dirbti. Taip, mes norime dirbti bet kokia kaina. Ne tiek dėl pinigų, kiek dėl savo socialinio prestižo, dėl pasitikėjimo savimi ir ateitimi. O visų labiausia – dėl savo laimės. Juk tiek daug didžiųjų mąstytojų įtikinėjo mus, kad darbas mus išlaisvina!

Per ilgai mes buvome palikti patys sau ir negalėjome naudotis šia laisve, todėl mumyse susiformavo antisocialiai įpročiai. Vietoje to, kad pabudę prieš aušrą eitume į gamyklą ar kontorą, mes pusryčiaudavome lovoje, rąžydavomės ir vėl griūdavome miegoti. Vietoje to, kad rizikuotume būti sutraiškyti mechanizmų ar mirti iš nuobodulio, mes klaidžiojome gatvėmis ieškodami nuotykių.

Kol pramonininkai ir politikai tvarkėsi su gigantiška finansine krize, kol taisyklių besilaikantys piliečiai ar tiesiog piliečiai, įsitempę bandė išsilaikyti paviršiuje, mes mėgavomės visu mums pasiekiamu pasaulio laiku, skirtu popiečio miegui, klajonėms, skaitymui, seksui. Mes juo mėgavomės! Ir todėl norime būti ten, kur veda vyriausybės vadovai, iš kurių mes tikimės visko. Bedarbystė turi būti nugalėta, ir kiekvienas turėtų užsidirbti savo duoną braukdamas prakaitą.

Norėdami pasiekti visišką užimtumą, mes siūlome:

– Kastuvais ir kirtikliais sulyginti nenaudingus kalnus ir kalvas, akmenis transportuojant pėsčiomis, ant vyrų ir moterų nugarų į pramonines dykras, kur jie bus panaudoti statant milžiniškas piramides, šlovinančias Generalinius direktorius, Pasaulio Banko prezidentą ir Šventąją rinką. Piramidės skatins globalų turizmą, kuris netrukus sukurs papildomus darbus tarnams.

– Siekdami įveikti užsienio konkurentus, mes reikalaujame įvesti maksimalų atlyginimą, kuris turėtų būti ne didesnis nei vidutinis skurdžiausių šalių atlyginimas. Tokiu būdu mūsų darbdaviai ir toliau norės išnaudoti savo kraštiečius – vyrus ir moteris, neieškos supratingesnės darbo jėgos ir neperkels savo verslo į kitas šalis.

– Visus nusimanančius informacinėse technologijose bedarbius samdyti virtualiam verslui, tiekiant virtualias paslaugas, apmokamas virtualiais pinigais.

– Tuojau pat privatizuoti orą. Kodėl? Visų pirma todėl, kad jis yra antigamybiškas ir rodo patį blogiausią pavyzdį, kad šioje planetoje vis dar įmanoma ką nors gauti už dyką. Antra – nemoralu dykinėtojams ir fryganams taikyti tą pačią teisę į duoną, kaip ir sąžiningiems darbininkams. O svarbiausia priežastis, kad tai galutinai išspęstų bedarbystės problemą. Viena vertus, tai sukurs naujas darbo vietas: plaučių tūrio matuotojus, deguonies mokesčių rinkėjus, kvėpavimo kontroliuotojus. Kita vertus, visi slunkiai neišgalės pasirūpinti savo kvėpavimu ir galiausiai išnyks iš mūsų gyvenimų. Dar pamatysime, ar pasauliniai susitarimai leis sukurti dar daugiau darbo vietų transformuojant užsislaptinusius bedarbius į muilo gabalėlius, šviestuvų gaubtus ir kitus namų ūkio reikmenis.

Vardan to mes pasiryžę šliaužti iki žemės krašto, kur susitikinėja galingieji, pasiryžę eiti basomis, susirakinę grandinėmis, zigzagais, tris žingsnius į priekį, du atgal – taip, kaip jie nori. Mes pasiruošę plakti vieni kitus ir pulti po kojomis kiekvienam sutiktam kaklaraištį dėvinčiam profesionalui, maldaudami pasigailėjimo.

Iš http://theanarchistlibrary.org vertė RB

2011 09 07