asamblejosCentrinės aikštės Ispanijoje nebėra okupuotos, bet kai kur gegužės pakilimas dar stipriai jaučiamas. Pavyzdžiui, dinamiška kova plečiasi Barselonoje, kur platus įvairių žmonių būrys renkasi į savaitines bendruomenių asamblėjas, protestus, okupuoja ligonines, blokuoja kelius, kovoja prieš išvarymą iš namų už paskolų nemokėjimą, rengia solidarumo demonstracijas prieš represijas.

 

Bendruomenių asamblėjos užima išskirtinę vietą – jos tarsi stiprus stuburas sujungia visas vykstančias kovas. Maždaug dvidešimtyje Barselonos bendruomenių kas savaitę po 20–100 kaimynų susitinka apsvarstyti savo problemas, galvoti apie ateities veiksmus, dalintis naujienomis. Kiekvienos bendruomenės struktūra skiriasi nuo kitų, ir kartais atskirų bendruomenių nariai susirenka pasidalinti mintimis ir koordinuoti veiksmų tarp skirtingų bendruomenių.

 

Šios bendruomenių asamblėjos keičia kovos veidą Barselonoje, išvengdami ankstesnių politiškai susiskirsčiusių getų izoliuotumo ir atskirumo; jos kuria neformalių diskusijų tarp skirtingų kartų žmonių erdvę, atveria galimybes propagandai ir teisinei pagalbai, užkerta kelia izoliacijai, kurių labiausiai savo represijomis siekia valdžia. Jei mes gatvėse sutikome savo kaimynus – mes jau nebe vieni; valstybė mus gali uždaryti kalėjime ar palaužti mūsų pasipriešinimą, bet jie jau nebeatskirs mūsų vieno nuo kito.

 

Kai kurių bendruomenių asamblėjos, kurioms priklauso jupiai, liberalai ir autoritariniai socialistai, neteko didelės dalies dalyvių, nes praleido mėnesius stengdamosi tapti vieningomis, sukurti savo tapatybę, šiam tapatybės kūrimui naudodamos konsensuso ar balsavimo procedūras. Tuo tarpu dinamiškesnės, efektyvesnės bendruomenės pripažino, kad „mes esame ne organizacija, mes – bendruomenė; mes esame ne vieningi, o skirtingi. Vienintelis mums bendras dalykas – bendruomenė, kurioje gyvename, todėl stengiamės, kad gyventi būtų geriau“.

 

Svarbu ir tai, kad bendruomenių asamblėjos savo susitikimais meta iššūkį kapitalistiniam izoliuotumui ir viešosios erdvės „aptvėrimams“. Kiekviena bendruomenės asamblėja – tai be leidimo vykstanti aikštės, parko ar gatvės kampo okupacija, kuri griauna teisines normas ir leidžia pademonstruoti, kad miestas – mūsų.

 

Buvo daug atvejų, kai bendruomenių asamblėjos protestuodamos (pavyzdžiui, prieš ligoninės uždarymą) užblokuodavo didžiąsias gatves, arba tiesiog susitardavo susitikti gatvės viduryje ir blokuodavo eismą. Policija nesiryžta sudaryti asamblėjoms problemų: bet kokios represijos į gatves pritrauktų daugiau žmonių. Bėgant laikui bendruomenių asamblėjos paneigė nuomonę, kad gatvėse viešpatauja valdžia: policijai paklausus, ar demonstrantai turi leidimą, jie tik ima juoktis.

 

Įdomu, bet aikščių okupacijos, prasidėjusios gegužės 15-ąją tapo unikalia proga susitikti žmonėms, bandantiems pakeisti pasaulį, bet atrodo, kad kiekviename žingsnyje mes turime aplenkti kliūtį, sukurtą pradinio 15M judėjimo pavidalo. Taip pat ir JAV „Occupy Wall Street“ akcijos tėra kokonas, kurį reikia praplėšti, kad būtų galima eiti toliau.

 

Prisiminimai apie tai, kaip praeityje buvo bandoma judėjmus biurokratizuoti, įtraukti į didžiąją politiką grassroots politikus ar nuraminti pačius judėjimus, padėjo judėjimui išvengti eilės klaidų. Nepaisant bandymų centralizuoti asamblėjas, jos išlieka nepriklausomos ir decentralizuotos, suteikia plačias dalyvavimo galimybes. Tai reiškia, kad politikai, besistengiantys pasinaudoti šiomis erdvėmis, bus išspirti iš asamblėjų, jei viešai demonstruos savo ketinimus.

 

Prieš globalinę ekonominę krizę vykusių kovų atmintis leido žmonėms ne tiesiog reaguoti į dabartinę krizę, bet suformuluoti gilesnę sistemos, atsakingos už jų bėdas, kritiką. Tai leido nuo skundų dėl tam tikrų įstatymų ar bankų sistemos – krizės atpirkimo ožio - veikimo netobulumų pereiti į radikalią valdžios ir kapitalizmo kritiką. Įvairius žmones pritraukęs judėjimas vadina save antikapitalistiniu – taip jis save priskiria daugiau nei šimtmetį Europoje vykstančių kovų tradicijai.

 

Jungtinės Valstijos yra šalis, kurioje gausu liaudies kovos pavyzdžių. Bet tai – šalis, kurioje labiau nei kitur įsiskverbė socialinė amnezija. Atrodo, kad tam tikra prasme „Occupy Wall Street“ akcijos tampa tik mada. Liūdna, kad jos tiek mažai remiasi ankstesnėmis kovomis, netgi tomis, kurios vyko prieš kelioliką metų. Amerikiečių istorinė amnezija turi būti įveikta, jei kova siekia įgyti jai reikiamą perspektyvą.

 

Judėjimui nepaprastai padeda ir tarptautiniai kontaktai. Kadangi asamblėjose dalyvauja imigrantai, mes daugiau sužinome apie Argentinos bendruomenių asamblėjas 2001-aisiais, mokomės iš Čilės studentų judėjimo ar mapučių kovų, plėtojame modelį, kurį per kelis pastaruosius metus „atrado“ Sietlo solidarumo tinklas. Kadangi palaikome tiesioginius solidarius ryšius su tarptautinėmis kovomis, pacifistams pasakojant istorijas apie arabų pavasarį ar sukilimą Islandijoje, bandant Barselonos judėjimą nukreipti teisiniu pilietininkų keliu, mes, turėdami draugų ir Kaire, ir Reikjavike, galime visiems priminti, kad visuose sukilimuose buvo kovojama su lazdomis, akmenimis ir molotovo kokteiliais, ir bet kuriuo atveju skelbti pergalę dar per anksti.

 

Atrodo, daugelyje JAV miestų occupy judėjimas tampa paženklintas tam tikru šovinizmu ir nekritišku kituose pasaulio taškuose vykusių judėjimų taktikos perėmimu. Bandymas „atsiimti Ameriką“ – tai tikra susinaikinimo strategija – taip kuriama fiktyvi bendruomenė, kurioje iš tiesų esama priešiškų interesų ir troškimų, ir kuri neišvengiamai taps užvaldyta galingiausių joje esančių jėgų.

 

Iš tiesų, bandant atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas tampa problema, nereikia net dairytis po kitas šalis. George‘as Washingtonas ir Jamesas Madisonas buvo vieni turtingiausių Šiaurės Amerikos kolonijų gyventojų. Vienijančiu patriotizmu jie pasinaudojo tam, kad sukeltų ant kojų ūkininkus ir darbininkus, leistų jiems kovoti ir mirti už pačių Washingtono ir Madisono interesus ir išspyrė 1% viešpatavusių britų. Kai viskas buvo padaryta, jie surašė konstituciją, išsaugojusią jų privilegijas ir galią bei numalšino keletą ūkininkų sukilimų, kuriais jie stengėsi pasipriešinti šiai tyliai kontrrevoliucijai. Gražiai pakalbėję apie „laisvę“, jie nesivaržydami tęsė Amerikos čiabuvių genocidą ir pagrobtų afrikiečių pavergimą.

 

Amerikietiškai tapatybei reikėtų mesti iššūkį: tai – vienas seniausių metodų, kuriais vidurinįjį ir žemutinį Amerikos gyventojų sluoksnį galima priversti išduoti save ir nustumti į šalį tuos, kurie šioje hierarchijoje yra dar žemiau. JAV turbūt būtų nesukūrusios didžiausios turtinės nelygybės vadinamajame išsivysčiusiame pasaulyje, jei prie to nebūtų prisidėjusi didžioji visuomenės dalis. Žemiau to 1%, yra daugybė žmonių, siekiančių kilti hierarchijos laiptais, ir nusikratę nuo medžio pakankamai obuolių jie paprasčiausiai pamirštų savo nepasitenkinimą, vaidintų esą tokie patys kaip kiti.

 

Amerikiečiai maištininkai ir revoliucionieriai turėtų daugiau kovoti dėl savo gyvenamųjų rajonų, kovoti už orų gyvenimą juose, neleisti jų dažnai rekonstruoti ir paversti buržujiškomis erdvėmis. Mąstymai apie “amerikietiškumą” kaip vienijantį, jungiantį idealą ir ksenofobiškas išskirtinumo pojūtis turi išnykti tam, kad atsirastų jautrumas vietinėms kultūroms ir atvirumas pasauliui. Progresyvios „globalaus mąstymo“ klišės lozunguose nepakanka. Žmonės turi suvokti esą tų globalių kovų dalis, galintys daryti įtaką toms kovoms ir būti jų įtakojami.

 

Darydamos susirinkimus miesto erdvėse be leidimų bendruomenių asamblėjos griauna valdžios ir verslo viešpatavimą viešojoje erdvėje, kuria matomą saviorganizacijos pavyzdį. Jei tokioje asamblėjoje dalyvautų tik penkiasdešimt žmonių, tūkstančiai vistiek pamatys, kad kažkas vyksta – tai keičia jų supratimą apie tai, kas normalu ir įmanoma. Ta – nemenkas pasiekimas. XX amžius kapitalizmo istorijoje buvo viešųjų erdvių „aptvėrimo“ amžius ir tuo priminė prieš šimtmečius įvykusius bendruomeninių žemių aptvėrimus – tokia strategija buvo naudinga kapitalizmo plitimui.

 

Asamblėjose mes ieškome būdų imtis veiksmų patys. Kas gali būti nuobodžiau nei sėdėjimas dvi valandas susitikime, kuriame mes sutinkame elgtis pagal prieš mus nukreiptas taisykles, galbūt pasirašome porą peticijų, pagal tam tikras taisykles susirenkame protestuoti, o kitką paliekame specialistams? Jei kas nors pakalbėtų apie būtinybę nesiimti smurto ar gerbti įstatymo, jis turbūt būtų nušvilptas, arba į jį būtų pasižiūrėta kaip į naivuolį. Jei kas nors pradėtų kalbėti apie derybas su politikais ar paramą politinei partijai, tas žmogus tikriausiai būtų išspirtas iš asamblėjos.

 

Reikalas tas, kad bendruomeninės asamblėjos atviros ne kiekvienam. Tai nėra erdvės, skirtos fašistams, politikams, žurnalistams (bent jau kai kuriose asamblėjose) ir bosams. Tai – erdvės, kuriose gimsta kova prieš kapitalizmą, tą kovą kuriame mes, pasipiktinusieji ir gerbiantys solidarumo principą. Todėl mes nepasitikime demokratijos pagrindais – lygioms teisėms, laisvu žodžiu ir visuotiniu dalyvavimu. Nereikia pamiršti, kad tiesioginės demokratijos ideologai bando užmaskuoti konfliktą tarp teisių ir laisvės idealo. Demokratijos principus sukūrė elitai, suinteresuoti suvaldyti klasių konfliktą ir išlaikyti klasinę visuomenę. Todėl kova, kuria stengiamasi mesti iššūkį šios sistemos pamatams, turi būti antidemokratinė.

 

Nors, kaip jau pastebėjo 15M judėjimą sekusi alternatyvi žiniasklaida, judėjimo šūkis yra „tikroji demokratija dabar“, bent jau Barselonoje, kur šis judėjimas yra stipriausias, žmonės vis labiau nusigręžia nuo demokratijos sąvokos ir artėja prie minties apie antikapitalistinį konsensusą. Judėjime vis dar apstu demokratinės retorikos, bet kas mėnesį ji darosi silpnesnė, o aktyviausios, dinamiškiausios bendruomenės savo pagrindiniu principu laiko ne paramą demokratijai, o bendrą priešiškumą kapitalizmui.

 

Tuo tarpu miestai, kurių pasipriešinimas laikėsi demokratinės ideologijos, greitai iššvaistė savo energiją. Tai neturėtų stebinti. Judėjimai, kuriuose bandoma suvienyti fašistus ir imigrantus, kuriuose tikimasi įkvėpti žmones peticijomis valdžiai, kuriuose iš mūsų reikalaujama gerbti įstatymus, kuriuos sukūrė tie, kurie mus valdo, kuriuose sutinkama patikėti policijai prievartos monopolį, kuriuose kalbama apie dirbtinę vienybę, tam panaudojant ilgus, sunkius ir lengvai manipuliuojamus susitikimus, kuriuose ta vienybė vertinama labiau nei pasitikėjimas decentralizacija ir pačių žmonių sugebėjimu organizuotis – tokie judėjimai yra pasmerkti žlugti.

 

Būdami komunikabilūs ir taip stengdamiesi nugalėti visuomenės izoliaciją, populizmo turime kratytis kaip maro. Populizmas yra ne tik neproduktyvus, jis gali būti ir pavojingas. XX a. 3 dešimtmetyje, globalios antikapitalistinės kovos apogėjuje, judėjime atsirado fašizmas. Nors fašizmas – dešinioji ideologija, ji prasidėjo nuo antikapitalistinės retorikos, kurioje miglota elito mažuma buvo kaltinama „tautos“ apiplėšimu – daug sekėjų ši ideologija rado dirbančiųjų judėjimuose. Bosai greitai parėmė naująjį fašistinį judėjimą, jį saugojo ir rėmė – tai buvo efektyvus būdas neutralizuoti revoliucines kovas.

 

Judėjimas už demokratiją, vykstantis dabar, užkerta kelią tam, kas blogiausia fašizme, – propaguoja toleranciją, bet kai kur jis užsitikrino į priekį žvelgiančių elitų finansavimą, nukreipė augančias kovas populistinėmis kryptimis ir atvėrė kelią tų kovų susinaikinimui iš vidaus, marginalizuodamos radikalesnius elementus ir padėdamos juos represuojant.

 

Nuo pat pradžių „valdžios tautai“ samprata tarnavo valdžiai kaip galimybė padidinti jos projekte dalyvaujančiųjų skaičių. „Tautos“ nariais niekad nebuvo leidžiama būti vergams ir užsieniečiams, gyvenantiems šalies ribose. Laisvės klausimas susijęs ne su tuo, kas valdo, bet su tais, kurie yra valdomi – arba tvarkosi patys.

 

Šiuo atžvilgiu Jungtinių Valstijų gyventojai turi didelį pranašumą prieš Barselonos gyventojus. Ispanijos valstybė demokratijoje gyvena tik nepilnus keturiasdešimt metų, o perėjimas į ją iš diktatūros buvo panašus į kortų perstumdymą: fašistai tapo konservatoriais, o socialistai buvo įsileisti į valdžią tik su ta sąlyga, kad nepakeis ankstesnėje santvarkoje gyvavusių taisyklių. Žmonės čia gali ir klysti, kalbėdami apie „tikrą“ demokratiją – tarsi jų pačių demokratija būtų kažkokia netikra ar skirtųsi nuo demokratijos likusioje pasaulio dalyje.

 

Jungtinės Valstijos – seniausia demokratija planetoje. Čia žmonės negali teisintis, kad nesupranta demokratijos prigimties. Apolitiškoje visuomenės daugumoje galbūt esama didesnės paniekos politikams ir apskritai valdžiai nei daugumoje kitų šalių. Pavyzdžiui, šiaurės Europos gerovės valstybėms pavyko sunaikinti liaudies autonomiją – buvo sukurta priklausoma pataikūnų visuomenė, kuri net šiandien, augant neteisybėms ir valdžios fašizmui, nėra įgali pradėti socialinių kovų. Į amerikiečių kraują įaugęs nusiteikimas prieš valdžią, nors jis yra linkęs likti inertiškas ir taip susinaikinti, galėtų tapti svarbiu socialinių kovų ingredientu.

 

Apskritai, žmonėms Jungtinėse Valstijose kovoti prieš galią yra labai nepatogu. Praeityje socialinės kovos buvo brutaliai numalšintos, svarbios pamokos liko neišmoktos. Visuomenėje, kuri yra sukurta tam, kad ją valdytų pinigai, viską reikia pradėti iš pradžių. Tačiau iš dalies būtent dėl to žmonės JAV turi unikalią galimybę įtakoti kovas visame pasaulyje – taip įvyks, jei jie įveiks kliūtis ir pavers šiuos protestus kažkuo galingu. Aišku viena: Barselonos bendruomenių asamblėjose žmonės tarpusavyje šnabždasi: „Dabar okupacijos prasideda net JAV, vadinasi, vyksta kažkas ypatinga!”

 

Peteris Gelderloosas yra amerikiečių anarchistas, 2005-aisiais parašęs knygą „Nesmurtinis pasipriešinimas yra provalstybinis“. Dabar jis gyvena Barselonoje.

 

libcom.org vertė Kasparas Pocius

http://raudonajuoda.blogspot.com

2011 10 28