Antikapitalistiniai nesmurtiniai protestai, prasidėję Volstrite, raginantys užimti pagrindines miestų aikštes ar ekonomikos centrus, savo svarbumu, reikšme ir stebimumu, rodos, nenusileidžia net svarbiausioms Europos ekonomikos prognozėms. Politikos komentatoriai suglumę, analitikai nesutaria, pasigirsta kritiniai vertinimai ir iš kariųjų stovyklų, darbo turi net sąmokslo teorijų kūrėjai. Ir visa tai dėl to, kad šie protestai – neįprasti, ne tokie, „kokie turėtų būti“ ir kokių būtų galima tikėtis, nepataikantys į įprastas taisykles, dažnai nesuprantami net kairiesiems.

Lina Žigelytė savo puikiame tekste išskyrė tuos bruožus, kurie šiuos protestus išskiria iš visų kitų antikapitalistinių protestų, ne taip jau retai pasitaikančių vakarietiško kapitalizmo pasaulyje. Norėtųsi savo tekstu papildyti jau išsakytas įžvalgas ir surasti tikslesnes interpretacijas.

Pakeistas revoliucijos scenarijus

Pirmasis bruožas, kuris šį judėjimą išskiria iš kitų, yra tas, kad bene didžioji dalis protestuotojų – viduriniosios klasės jaunimas. Dėl to šis judėjimas iškart susilaukė kritikos ir skepticizmo, neva tai tik dar vienas pasiturinčio jaunimėlio nuotykis. Kadangi „rimti“ protestai realizuojasi tradiciniu scenarijumi – darbininkai, profsąjungos, marginalinės grupės solidariai jungiasi į protestus, reikalaudami iš valdžios darbo sąlygų gerinimo, minimalios algos didinimo, ekonominės padėties gerinimo ir pan. O čia – nesugebantis savo reikalavimų suregzti nesubrendęs jaunimėlis iš viduriniosios klasės šeimų, savo kailiu niekada nepatyręs kas tas kapitalizmas iš tikrųjų yra.

Kadangi protestai neatitinka ir klasikinio revoliucinio paveiksliuko – nusivylė ir ortodoksiniai marksistai. Klasikinis revoliucinis scenarijus šiek tiek kitoks – čia pagrindinį vaidmenį vaidina socialinei revoliucijai pasiryžęs neturintis ko prarasti (išskyrus savo grandines) proletariatas, kurį kaip savo prieštaravimą sukūrė kapitalizmas. Proletariatą prie neišvengiamos revoliucijos priveda materialinės kapitalizmo kuriamos sąlygos. Pastaruosiuose Volstrite prasidėjusiuose protestuose nesimato to tradiciškai suprantamo proletariato, nors teigti, kad jame nedalyvauja eiliniai darbininkai, kapitalizmo nuskurdinti žmonės, ar apskritai samdomi darbuotojai, kurių vis daugėja, būtų klaida. Asmeninės vargingos materialinės sąlygos taip pat, rodos, nėra tas pagrindinis veiksnys, kuris privedė viduriniosios klasės jaunimą prie antikapitalistinių siekių.

Tad tokiame kontekste šie taikūs protestai išties išsiskiria. Ne be reikalo į juos atkreipė dėmesį tokie šiandienos filosofai ir kairieji mąstytojai kaip Slavojus Žižekas, Noamas Chomsky, Naomi Klein, Davidas Harvey, Judith Butler, Immanuelis Wallersteinas ir kiti, reiškiantys svarų palaikymą judėjimui. Ir čia visai teisėtai galima kelti tokį klausimą: gal revoliucija, kapitalizmo nuvertimas įmanomas ne tik tada, kai prie bedugnės priveda materialinės sąlygos, o daug anksčiau?

Kitaip sakant, galbūt įmanomas toks scenarijus, kai iš esmės ydingas kapitalizmas bus nugriautas ne tada, kai nebeturėsime nieko prarasti išskyrus savo grandines, ne tada, kai vidurinioji klasė visose visuomenėse bus visiškai sunaikinta ir ginti savo orumo į gatves bėgsime tuščiais skrandžiais, o tada, kai materialinės sąlygos dar leis rinktis į aikštes ir pradėti mąstyti apie išeitį? Galbūt išties reiktų mąstyti apie apgalvotą revoliuciją ir jos scenarijų (kas, matyt, artimiau šiam judėjimui), o ne laukti nežinia kada pratrūksiančio aklo, spontaniško ir smurtingo prasiveržimo?

Sisteminių pokyčių reikalavimas

Antrasis bruožas, kuriuo pasižymi antikapitalistiniai „Užimk Volstritą“ ir kiti judėjimai – reikalavimų nebuvimas. Į tuo atžvilgiu adresuojamą kritiką atsakoma dvejopai: vieni teigia, kad judėjimas reikalauja socialinės lygybės ir ekonominio teisingumo, kiti, kad judėjimas nereikalauja nieko ir kvestionuoja pačią sistemą.

Vienaip ar kitaip, abstraktus judėjimo tikslas gana aiškus – tai ne laikinų kapitalizmo pagražinimų prašymas, o reikalavimas visiškai pakeisti sistemą. Šis reikalavimas – anapus kapitalizmo sistemos, tikriausiai todėl dažnas ir nesugeba jo išgirsti. Tradiciniai protestai paprastai pateikia tam tikrus reikalavimus valdžiai ir siekia, kad jie būtų įgyvendinti. Matydami, kokį globalų efektą sukelia Volstrito protestai, kažko panašaus norėtų, matyt, ir kapitalizmo šaukliai – užkišti burnas net ir sau skaudžiais kelių reikalavimų patenkinimais. Tačiau „Užimk“ judėjimai orientuojasi į sisteminius pokyčius, kurie neišsprendžiami dabartiniu korumpuotos parlamentinės demokratijos būdu. Būtent todėl protestuotojai renkasi ne prie valdžios įstaigų, o aikštėse ir ekonominiuose miestų centruose.

Šį orientavimasį ne į valdžios įstaigas, o į piliečius, kviečiant bendram ekonominiam ir socialiniam pokyčiui, galima suprasti kaip nepasitikėjimo parlamentine demokratija simptomą. Nors turbūt tai ne pasitikėjimo, o visiško atmetimo ir ignoravimo simptomas. O tai daug ką pasako apie galimą politinę tokios demokratijos legitimumo būklę.

Vis dažniau ir dažniau kapitalizmas suvokiamas kaip sistema, kuriai neišvengiamai būdingos ekonominės krizės, socialinė nelygybė, monopolijos rinkose ir t.t. Tuo pačiu vis dažniau suvokiama, kad to negali sustabdyti jokia valdžia, jokia partija, kad po keinsistinio situacijos švelninimo, vėl atsiris tokia pati ar dar didesnė krizės banga. Tai žymi ir skaudžią socialdemokratijos nesėkmę bei didėjančią nuojautą, kad veikiausiai sprendimas bus rastas ten, kur jo dabar ir ieškoma – neparlamentiniuose socialiniuose judėjimuose.

{youtube}6dtD8RnGaRQ{/youtube}

Utopijų įgyvendinimas

Trečias bruožas, kuris išskiria „Užimk“ protestus yra puikus organizuotumas ir bendruomeniškumas. Vienur tai sekasi geriau, kitur – blogiau, tačiau ryškėja tai, ko dar niekas nematė kituose socialiniuose protestuose. Miestų aikštėse kuriasi mikromiestai, bendruomenės, palaikančios ryšį viena su kita.

Kuriasi atskiros komandos, kurios tvarko bendrus reikalus: finansus, maisto ruošimą, apsaugą, informaciją, šiukšlių išvežimą, sveikatos apsaugą, švietimą ir t.t. Renkamasi į asamblėjas, diskutuojama ir tiesiogiai balsuojama visiems svarbiais klausimais. Tai tampa ne tik protestais, kuriuose siunčiama politinė ir socialinė žinia, bet ir dinamiškais miestais miestuose, kuriant bendruomenes, čia pat praktikuojant socialinį veiksmą, įgyvendinant tas idėjas, kurios prieš mėnesį būtų laikytos utopija.

Filosofas Slavojus Žižekas, klausiantiems, o ką daryti dabar, atsako: pradėti mąstyti. Priekaištaujantys dėl nesuformuluotų reikalavimų ir judėjimo bergždumo turėtų apsidairyti – ar tas jaunimas, užimantis miestų aikštes ir siekiantis sisteminio socialinio bei ekonominio pokyčio, tikrai neturi vizijos? Visa tai, kas jau sukurta – naujos bendruomenės, nauji draugai ir bendraminčiai, naujos idėjos, atsirandančios klausiant, ką darysim rytoj – ir yra viena išspildžiusi vizijos dalis. Kitaip sakant, pagrindas sukurtas, tad laikas pradėti mąstyti ir net jei dabar mąstymas neprives prie idealaus atsakymo – tasai pagrindas, nuo kurio galima atsispirti, išliks.

Savo tekste Lina Žigelytė klausė, kodėl antikapitalistiniai protestai nepalietė Lietuvos ir taikliai nurodė, kad pas mus „įprasta protestuoti tiesiog prieš valdžią, o ne sistemą, įvirtinančią socialinį ir ekonominį klimatą“. Protestavimas prieš sistemą galimas tik tada, kai toji tvarka visų pirma atpažįstama kaip sistema, kaip kapitalistinė sistema, sukelianti žiaurias socialines ir ekonomines pasekmes. O Lietuvoje toks atpažinimas – retas, nes daug dažniau socialinė tvarka suvokiama kaip objektyvi ir neišvengiama, o skundžiamasi tik dėl būklės, nedažnai suvokiant, kad ją sąlygoja labai konkretūs sisteminiai procesai.

Tačiau beveik nėra tų, kurie galėtų iš esmės kvestionuoti šią sistemą – nėra viduriniosios klasės, kuri galėtų apie tai mąstyti, kuri išeitų į aikštes kviesdama kitus bei žinodama, kad jei rytoj ir nenueis į darbą – dar turės ką valgyti. Panašu, kad eilinis, skurde gyvenantis darbo žmogus Lietuvoje neprotestuoja, nes jam tai per didelė socialinė rizika. O tų, kurie dar gali mąstyti apie kapitalistinius procesus ir veikti prieš juos – vis mažėja. Čia situacija tikriausiai bus sprendžiama tradiciškai, keičiant vieną valdžią kita, nesusimąstant, kad tai ne sprendimas, o problemos dalis.

Delfi.lt, 2011 11 02