Kur Maskvoje yra Volstritas – labai jau neaišku… Tiesiog gali paaiškėti, kad užimti reikia visai ne Maskvą. Tarkime, kad ir dėl to, jog valstybė mūsų šalyje anaiptol nešoka pagal pramonės ir finansų magnatų dūdelę (būtent toks supaprastintas amerikietiškojo kapitalizmo įvaizdis, neprieštaraujantis paprastai logikai), o pati tuos magnatus paskiria, apdovanoja pinigais, o jei užsinori – akimirksniu suriečia į ožio ragą. Taip buvo ir tarybiniais laikais, išsikerojusiais savo metastazėmis, taip yra ir dabar.

Ar tai reiškia, kad mūsų Volstritas yra Kremlius, tad reikia iš karto kilti į šios tvirtovės šturmą? (Kol kas atidėkime į šoną visus klausimus apie realias tokio „šturmo” galimybes, kuris atvėsina visas, netgi pačias karščiausias galvas.) Esmė ne vien tokiame brutaliame klausime, ne šuolyje nuo grynai ekonominės kovos už geresnį gyvenimą prie politinės ir ekonominės ar net grynai politinės kovos. Ne žinojime, kad anarchistams, kairuoliams ir socialinių judėjimų nariams teks bičiuliautis su ne itin malonia „31-osios dienos” kompanija, teks atsižvelgti į nacionalistus, kurie realybėje gali pasirodyti kur kas nemalonesni už tuos, kurie išeina į gatves kiekvieno mėnesio 31-ąją dieną, o galbūt nemalonesni ir už patį Kremlių.

Minutėlуш žvilgtelkite į gražų agitacinį Volstrito videoklipą, savanorių rūpestingai išverstą į rusų kalbą ir įgarsintą maloniu moterišku balsu.

{youtube}AMDz9SFiUpU{/youtube}

Kokie malonūs žmonės – tie protestuotojai. Iš tikro! Kokie jie nepanašūs į profesionalius politinius ir socialinius aktyvistus, išvargintus ilgų bevaisių metų be pergalių, sustingusiais veidais nuo bergždžių pastangų ir fanatiško tikėjimo būtinybe nuolat tęsti beviltišką kovą. Tai visiškai kiti žmonės. Jie akivaizdžiai tiki, kad daro kažką reikšminga, galbūt netgi tiki pergale, tuo, kad jie jau laimėjo, nors kol kas negali aiškiai suformuluoti savo reikalavimų, išdėstyti savo programos ir jos įgyvendinimo etapų.

Ir atrodo, kad jie iš tikrųjų pergalingame kelyje. Tai žmonės, dauguma kurių visai neseniai atsidūrė visuomeniniame judėjime, kol kas jie dar nepajėgūs parklupdyti Volstrito, juo labiau įveikti Baltųjų rūmų ir Kapitolijaus valdžios jėgą (jeigu JAV valdžia, siekdama išlikti, panorės apsimesti truputį daugiau socialistine, ji, esu tikras, pajėgs tai padaryti, juk ji 1930 metais pasuko naujuosu Roosewelto kursu, kad įveiktų Didžiąją depresiją). Bet jie arti pergalės, nes jau perėmė savo likimą į savo rankas, jie nustojo buvę banda, paklusniai tipenančia į skerdyklą sekdami įprastos rinkimų kompanijos ir įprasto politinio gyvenimo logika.

Tie žmonės, kurių veidai jau dabar spindi pasitikėjimu ir, nepabijosiu šio žodžio, laime, jau nebeturi viršininkų ne tik nedideliame Laisvės parke, bet ir kituose parkuose, kitose aikštėse visame pasaulyje, nuo Puerto del Sol aikštės Madride iki Sintagmos aikštės Atėnuose. Jie išmoko arba dar mokosi visas savo pronlemas spręsti kartu, derybomis, švytuodami pakeltomis rankomis kaip sutikimo ženklu, pasukdami nuleistas rankas kaip prieštaravimo ženklą, pakeldami rodomąjį pirštą, kai prašo ką nors patikslinti, abiem rankomis rodydami trikampį kaip perėjimo prie kitos temos ženklą, pakeldami du rodomuosius pirštus kaip prašymą kalbėti garsiau ir t. t.

Tai ne niekai, tai procedūra, kuri leidžia prasibrauti iki esmės didelėje ir netgi vienas kito nepažįstančioje žmonių masėje, neatiduoti svarstymo teisės, sprendimo teisės politikams, vadams, sekretoriams arba nuolatiniams aktyvistams. Tai procedūra, kuri leidžia spręsti tiesiogiai patiems.

Lengvai galėčiau pateikti istorinių pavyzdžių virtinę: Machno tarybos, Aragono ir Ispanijos komunos, Lenkijos „Solidarumo“ streikininkai, derėjęsi su vyriausybe visa savo daugiašimte hidra (nuo kiekvienos streikavusios įmonės po žmogų) ir laimėję tose derybose. Bet man pakanka tų žmonių veidų iš mažo „Youtube” videoklipo, nufilmuoto ir sumontuoto Niujorke, išversto ir įkelto į internetą Piteryje. Tiesioginės demokratijos schema akivaizdžiai veikia ir atsispindi veiduose (vadinasi, ir sielose) džiaugsmu, pasitikėjimu ir laime. Mes matome laisvų žmonių veidus. Žinoma, juos gali apgauti, gali pergudrauti, gali išvaikyti ir nuslopinti. Bet iš jų jau neatimsi patirties laisvai gyventi savo gyvenimą ir kartu priimti sprendimus.

Ar galima tą pasiekti užėmus Maskvos Triumfo aikštę „31-osios dienos” strategijos stiliumi? O gal reikia burtis ne aikštėje ar gatvėje, o pasirinkti vieną iš gobšių didžiausių Maskvos biržų? Man atrodo, nereiktų apsiriboti tik biržomis ir Maskvos aikštėmis, čia reikalinga kitokia analogija – panaši į Novosibirsko monstracijas, parodžiusias, kaip „iš nieko“ – iš paprasto džiaugsmo ir optimizmo – gimsta aiškiai suvokiama mūsų jėga, ta jėga, kuri leido ne tik nedviprasmiškai pareikšti „Nemokykite mūsų gyventi, nes tada mes jus pamokysime “, bet ir pranašiškai sušukti „Jeigu visi ims taip vaikščioti, prasidės tokia anarchija!“.

Visiškai teisingai, prasidės anarchija, t. y. prasidės bevaldystė, savivalda ir solidarumas – be kabučių ir be didžiųjų raidžių, bet užtat tikra, neapsimestinė. Tokiems žmonėms, aiškiomis akimis ir laimingais veidais, išsprendiamas bet kuris jų pačių pasirinktas uždavinys. Pavyzdžiui, suformuluoti reikalavimus ir etapais padalintą veiksmų programą.

Trumpiau tariant, teisingai pasakė vienas filosofas, nors jis ir marksistas-leninistas: „Pirma okupuokime, reikalavimes kelsime paskui”. Tik reikia užimti ne Kremlių ir ne Maskvos tarpbankinę valiutų biržą, o savo pačių suvokimą, savo pačių baimes ir prietarus, savo pačių valią ir laisvės troškimą. O tada nors ir į Kremlių, nors ir į biržą, nors ir į Volstritą. Demonstracijos maršrutas priklausys nuo vėjo krypties.

2011 m. lapkričio 28 d.

Iš http://sensusnovus.ru vertė E. Balčiūnas

2011 11 05