Praktiškai visi įprato laikyti šviesoforus būtinybe, bet žmonės kuo puikiausiai apsieina ir be jų. Šviesoforai kelia pavojų gatvėse, todėl geriau juos likviduoti. Tą patį galima pasakyti apie juostų žymėjimą ir kelio ženklus. Apskritai reikėtų panaikinti ribas tarp gatvės ir šaligatvio.
Įsivyravus tokiai „anarchijai“ automobilistai, dviratininkai ir pėstieji sugyvens gražiai ir laimingai. Netikite? Olandijos miestelio gyventojai tai įrodė.
Šviesoforų šalinimas iš Drachteno gatvių prasidėjo prieš septyneris metus, paskutiniai trys šviesoforai bus demontuoti per porą metų. Šviesoforų eroje eismo įvykių kuriuose žūdavo žmonės Drachtene pasitaikydavo kas trys metai, o štai prasidėjus eksperimentui keliuose nežuvo nė vienas žmogus.
Tuo puikiu rezultatu labai patenkinti 50 tūkstančių Drachteno gyventojų, o 59-erių Hansas Mondermanas juo labai didžiuojasi. Jis vienas iš žinomų Europos kelių projektuotojų ir projekto „Bendra erdvė“ („Shared space”) autorius. „Aš norėčiau pamatyti šviesoforą ten, kur jis naudingas, bet neradau nė vienos vietos, kur šviesoforai būtų naudingi. Žmonės turi patys atrasti savo kelią, klausti savęs ir pasitelkti savo smegenis “, – sako H. Mondermanas.
Jo projekto filosofija tokia: eismas turi būti neatsiejamas nuo kitos žmonių veiklos, todėl gatvėse neturi būti tradicinių „atributų“ tokių kaip šviesoforai, juostų žymėjimas ir kelio ženklai. Kitaip tariant, važiuojamoji kelio dalis turi nesiskirti nuo šaligatvio ar dviračių tako, o automobilistai nėra jokie „gatvių viešpačiai“, todėl jie turi judėti tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti.
Taip vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys, jų tarpusavio supratimas ir pagarba vieni kitiems tampa esminiu faktoriumi: eismą reguliuoja natūrali žmonių tarpusavio sąveika, o ne dirbtiniai reguliavimo įtaisai.
Bet grįžkime į Drachteną, kurio gyventojai tapo H. Mondermano projekto bandomaisiais triušiais. Pagrindinę miesto sankryža kasdien pravažiuoja apie 22 tūkstančius automobilių, neskaičiuojant kelių tūkstančių dviratininkų ir pėsčiųjų. „Šviesoforų laikais“ eismas čia buvo apsunkintas: vairuotojai stovėjo kamščiuose ir nuolat pypsėjo.
Dabar kamščiai – nematytas dalykas, o vairuotojai nebespaudžia signalo. Toje vietoje protingai įrengti išvažiavimai, išplėstas dviračių takas ir pėsčiųjų zona. „Derybos“ dėl eismo dalyvių pirmumo vyksta per akių kontaktą. „Anksčiau pėstieji ir dviratininkai vengė šios vietos, bet dabar automobilistai įžiūri dviratininkus, dviratininkai įžiūri pėsčiuosius, visi įžiūri vienas kitą“, – patenkintas sako H. Mondermanas.
Avarijos mieste vis dar atsitinka – buvo keli smulkūs transporto įvykiai, bet jie irgi savaip naudingi. „Mums reikia tokių nereikšmingų incidentų, kad apsisaugotume nuo rimtų avarijų, kuriose gali nukentėti žmonės, – pasakoja „Bendros erdvės“ autorius. – Mano sistema veikia puikiai, nes nepašalina pavojaus, tad visi eismo dalyviai yra atsakingi už savo veiksmus ir blaiviai vertina savo riziką“.
Savo schemą inžinierius lygina su čiuožykla: „Čiuožėjai ant ledo sprendžia patys, ir tai puikiai veikia. Aš ne anarchistas, bet nemėgstu taisyklių, kurios neefektyvios, ir gatvių įrangos, kuri nurodo žmonėms, kaip elgtis.“
Vietoje griežtų taisyklių Drachteno vairuotojai patys užtikrina savo ir kitų saugumą. „Anarchijos“ sąlygomis visi eismo dalyviai tapo itin atsargūs, jie juda lėčiau, bet, nepaisant to, visi nustebo pastebėję, kad sumažinę greitį patenka į reikiamą vietą kur kas greičiau. „Tipinė kelių inžinierių klaida, kad jie, susidūrę su eismo problemomis, bando ką nors pridėti, – aiškina H. Mondermanas. – Mano nuomone, tokiais atvejais daug geriau ką nors pašalinti“.
Prieš kelis metus amerikiečių žurnalas „Wired” pranešė, kad H. Mondermano metodas ėmė plisti po visą pasaulį: jis šiandien taikomas Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ir netgi JAV.
„Yra tik vienas būdas patikrinti mano projekto idėją. Žiūrėkite, dabar parodysiu“, – H. Mondermanas, sudėjęs rankas už nugaros ir įsistebeilijęs sau po kojomis, žengia tiesiai į aikštę, kurioje vyksta judrus eismas. Automobilių, dviračių ir pėsčiųjų srautas tuoj pat sulėtėja, instinktyviai užleisdamas kelią.
„Skatinkite normalius socialinius ryšius tarp žmonių. Užtikrinkite, kad judėjimo dalyviai aklai nepasitikėtų šviesoforu ar pėsčiųjų perėja, o ieškotų vizualaus kontakto vienas su kitu. Iš pradžių idėja gali pasirodyti per drasi, bet ji veikia“, – tvirtina olandų inžinierius.
Pagal www.membrana.ru parengė N.K.
2011 12 10
