Tarp gero linkinčių žmonių masių, kurios pastaruoju metu sujudintos „Užimk Volstritą” judėjimo, jau tampa beveik nuolatine giesme mintis, kad judėjimas turi atsikratyti savo radikalių šaknų tam, kad galiausiai būtų nuveikta kas nors realaus. „Jeigu tik jie liautųsi fetišizavę poreikį konsensusui, – rašė Jamesas Milleris spalio „New York Times” numeryje, – jie galbūt galėtų sudaryti platesnę koaliciją, į kurią įeitų draugai ir sąjungininkai iš demokratų partijos bei profsąjungų.”
      
      Pasak kai kurių aktyvistų, tokios grupės kaip Van Joneso „Atkurk svajonę” yra pasiruošusios paversti „Užimk Volstritą” judėjimo narius paprasčiausiais balsuotojais už Obamą. Nuomonė, kad metas pradėti mąstyti „realistiškai” ypač įsivyravo dabar, kuomet netrukus prasidės 2012 m. rinkimų sezonas
      
      Tai man iš tiesų primena ilgas diskusijas, kurios vyko Niujorko Generalinėje asamblėjoje prieš rugsėjo 17 d. ir ankstyvosiomis okupacijos dienomis. Daugybė žmonių, įskaitant ir mane, nors aš stebėjau susitikimą kaip korespondentas, atvyko su kai kuriomis išankstinėmis nuomonėmis apie tai, kas turi būti padaryta turint omenyje dabartinę politinę situaciją: reikia panaikinti korporacijų fizinio asmens statuso privilegijas, įvesti Tobino mokestį arba (kaip siūlytų griežtesni transparantai) „suvalgyti turčius” („Eat the Rich”). Jie skundėsi, kad anarchistai, kartu su autonomistais ir libertarais socialistais, pasisavino judėjimą įklampindami jį vietoje. Vis dėlto po gana ilgų susitikimų jie pradėjo keisti savo požiūrį.
      
      Kai kuriems, tai patyrusiems pirmąjį kartą, Generalinė asamblėja tapo katarsiška galimybe išlieti ilgai kauptas nuomones. Niekuomet neturėję politinio balso, kuris būtų išgirstas už interneto ribų, naujokai gali paversti susitikimą skubrių pasisakymų chaosu, bet ilgainiui jie pasikeičia, nes suvokia, kad geriau yra prisitaikyti prie proceso, o ne trukdyti jam nuo temos nukreipiančiomis kalbomis. Jie girdėjo pasakojimus apie asamblėjas okupuotuose Egipto, Graikijos ir Ispanijos skveruose tiesiogiai iš žmonių, kurie juos buvo užėmę. Tarpusavio pagalba priimant kasdienius sprendimus ėmė atrodyti labiau įkvėpiančiu procesu nei bandymas pasakyti Obamai, ką jis turėtų daryti.
      
      Anarchistiniai principai keitė patį mūsų įsivaizdavimą, kaip gali būti vykdoma politika. Tai buvo pakylėjantis jausmas. Kai kurie okupuotojai kalbėjo, kad norėtų pritaikyti šiuos principus namie ir organizuoti asamblėjas savo pačių bendruomenėse. Taigi ne atsitiktinai okupacijoms išplitus po šalį, išplito ir horizontaliai susikūrusios asamblėjos.
      
      Savo esme anarchizmas nėra paprasčiausia nihilistinė politinė filosofija arba pasiteisinimas langų daužymui, kaip dauguma žmonių linkę manyti. Net kviesdami sunaikinti prievarta grįstas valstybes, paremtas karinėmis bazinėmis, kalėjimų sistema ir pavergimo struktūromis, anarchistai ir kiti autonomistai bando sukurti kultūrą, kurioje žmonės gali pasirūpinti savimi ir kitais sveikose, save išlaikančiose bendruomenėse. Dauguma jų yra tvirtai nusistatę prieš smurtą. Pasinaudodami radikalia ir sena organizavimosi patirtimi, jie atkakliai tobulina tiesioginės demokratijos formas, kurios yra natūraliai atsparios korupcijai, skatinamai pinigų, statuso ir privilegijų. Bendruomenės poreikiai anarchistams turi būti svarbesni už kiekvieno žmogaus godumą.
      
      „Užimk” judėjimo asamblėjos padėjo atverti milžinišką erdvę Amerikos politiniame diskurse. Judėjimo aktyvistai pradėjo pokalbius, ko žmonėms ir jų bendruomenėms iš tiesų reikia. Stebėtina, tačiau šie pokalbiai vis dar nebuvo nusavinti (kaip kitais atvejais būtų atsitikę) charizmatinių lyderių arba individualių interesų.
      
      Bet šios asamblėjos iškelia ir problemą. „Okupantai” žino, kad tradicinės politinės organizacijos – profsąjungos, politinės partijos ir teisių gynymo grupės – yra svarbios, kad jų žinia būtų išgirsta. „Reokupuok” veiksmu gruodžio 17 d., jie kreipėsi į Volstrito Šv. Trejybės episkopalinę bažnyčią, kad būtų suteikta vieša lauko erdvė. Kuomet judėjimas įžengia į žiemos periodą ir vadinamąją „2-ąją fazę”, išorės organizacijos tampa vis svarbesnės. Bet susivienijimai, partijos ir bažnyčios nėra patys draugiškiausi partneriai atviroms asamblėjoms. Šioms organizacijoms gali mobilizuoti žmonių mases ir resursus, nes jos yra hierarchinės. Dar daugiau – jos yra finansuojamos valdžios ir per rinkimus susitepa rankas visais tais dalykais, kurių horizontalios asamblėjos stengiasi išvengti.
      
      Kita vertus, tradicinės organizacijos, kurios rado naują paspirtį „Užimk” judėjime, neturėtų sėdėti sudėjusios rankas ir laukti, kol asamblėjoms ateis su reikalavimais, prašymais ar tam tikrais veiksmais. Kaip pasakytų anarchistai, jos gali veikti „autonomiškai” darydamos tai, ką jos moka geriausiai: spausti įstatymų leidėjus, mobilizuoti savo narius ir veržliai vesti pokyčių link, kol tam geras metas. Žinoma, jos gali suburti koalicijas bendru sutarimu su Arbatos partija. „Okupantų” asamblėjos šitų dalykų už jas nedarys ir būtų klaida norėti, kad tai darytų.
      
      Radikalai, kurie suteikė šiam judėjimui tiek daug jam būdingų bruožų, pasiūlė Amerikos politiniam gyvenimui dovaną, kurią turime priimti. Jie mums priminė, kad neturime remtis respublikonais ar demokratais, klintonais, bušais ar saromis palin ir tikėtis, jog jie už mus viską nuspręs ir vykdys mums norimą politiką. Jie suteikė mums asamblėjas – gaivinančią paprastų žmonių organizavimosi formą, kuri gali padėti likusiai sistemai tapti labiau nuoširdžia. Bet, žinoma, atsiras įtemptų santykių.
      
      „Bet kuri organizacija yra mielai kviečiama mus paremti”, – sakoma Autonomijos pareiškime, kuris lapkričio 1 d. buvo priimtas „Užimk Volstritą” Generalinėje asamblėjoje. „Aišku, organizacija turi suprasti, kad tokie veiksmai reikš jos pačios institucinės darbo sistemos ir hierarchijos kvestionavimą bei mūsų principų integravimą į jos veikimo metodus”, – aiškinama pareiškime.
      
      Kevinas Zeese’as, vienas iš tų, kurie užėmė Laisvės aikštę Vašingtone, nors tikrai ne anarchistas, bet yra labai kovingai nusiteikęs prieš „progresyvųjį” establišmentą: „Obama ir jo demokratai, nupirkti ir gavę milijonus dolerių atlygį iš Volstrito, didžiųjų medicinos ir energijos korporacijų, yra problemos dalis, o ne jos sprendimas.”
      
      Vietinių asamblėjų tinklai Ispanijoje, Graikijoje ir Argentinoje, dažnai įkurti po okupacijų, suformavo rinkiminę politiką net be partijų ar kandidatų rėmimo. Jų objektas yra žmonės, o ne politikai, kurie pretenduotų juos atstovauti. Šį rudenį lankiausi Atėnuose, kaip tik tuomet, kada atsistatydino premjeras ir griuvo ekonomika, ir pastebėjau, kad miesto asamblėjos nebuvo labai susirūpinusios dėl šių įvykių – jos buvo pernelyg užsiėmusios vietinių parkų išsaugojimu ir priešinimusi neteisingiems mokesčiams.
      
      Ispanijoje neseniai pasibaigė rinkimai. Visos partijos siekė sureaguoti į praeitų metų gegužę susikūrusių asmablėjų iškeltas problemas, tačiau Ispanijos judėjimas „Tikroji demokratija dabar” paragino žmones gadinti balsavimo biuletenius. Rinkimus laimėjo dešinieji. Daugelis kairiųjų ėmė kalbėti apie pavojingą precendentą, tačiau autonomistai mano, kad ilgalaikėje perspektyvoje geriau gadinti biuletenius ir neleisti, kad žmonėmis pasinaudotų veidmainiškos partijos.
      
      Šiandien dėmesio centre yra ne tik konkurencija tarp vienos ar kitos „status quo” tipo partijos. Okupacijos ir asamblėjos – ne tik amerikietiškas, graikiškas ar ispaniškas fenomenas. Jos kuria pamatą naujam globaliam teisingumo judėjimui, kuris priešinasi globaliai krizei.
      
      Kuomet asamblėjos įžengia į politinę areną, mūsų tikslas yra pasirūpinti, kad mes atpažintume, kuo jos nėra ir kuo jos niekada nebus. Tačiau dar svarbiau suprasti, ką jos jau nuveikė. Anarchistų pasiūlytos asamblėjos mums priminė, kad politika yra ne pasirinkimas iš to, kas mums siūloma, bet kova už tai, ko mums iš tiesų reikia. Dėl to mes turime dėkoti anarchistams.
      
      Iš www.thenation.com vertė J.V.
      2012 01 25