Tai, kad susirinkimų laisvę garantuojanti LR Konstitucija tėra figos lapelis, pridengiantis LR Susirinkimų įstatymą, kuris jau visai nieko negarantuoja, dar yra pusė bėdos. Blogiau, kai atsiranda teisinis dokumentas, kuris dideliu ir storu juridiniu brūkšniu nubraukia abu šiuos dokumentus, ir niekam tai nerūpi.
      
      Juk mes pripratome, kad nepriklausomai nuo to, kas parašyta viename įstatyme, visuomet bus atrastas kitas, kuris jį paneigs. O vėliau atsiras ir juridiškai pasikaustęs valdininkas, kuris išpūtęs akis įtikinamai aiškins, kad jokio prieštaravimo nėra. Tačiau tiek to, pereikime prie reikalo.
      
      Vilniaus centre atsirado piratinė respublika, kuriai Lietuvos įstatymai negalioja. Negalioja, ir tiek. Žinoma, ne visi, o tik du – pagrindinis šalies įstatymas ir susirinkimų. Šioji piratų respublika įsikūrusi teritorijoje, kurią vadiname Katedros aikšte.
      
      Rinktis Katedros aikštėje galima tik tada, kai tam pritaria net trys institucijos. Reikia gauti ne tik Vilniaus miesto savivaldybės klerkų palaiminimą, bet ir Arkivyskupijos kurijos dvasinių tėvelių bei Pilių direkcijos pritarimą. Miestiečių šansai labai sumažėja, nes tarp dvasiškųjų ir kūniškųjų aikštės „tėvų“ jau kurį laiką pastebimi dideli nesutarimai. Kaip dažnai atsitinka nedarniose šeimose, kai kas vis bando išsisukti nuo alimentų... Pilių direkcija kasmet suploja apvalią sumą už Katedros aikštės priežiūrą ir apšvietimą, tuo tarpu kunigai tikisi iš Dievo sulaukti amžinos saulės ir pinigų neduoda...
      
      Pinigai pinigais, o Katedros aikštė buvo, yra ir bus viešoji miesto erdvė. Tačiau tvarką joje kažkodėl prižiūri tie, kurie nėra nei savininkai, nei nuomininkai, nei prižiūrėtojai. Gerai, jei jie būtų garbingi žmonės ir, matydami, kad niekaip neprisideda prie bendro aikštės tvarkymo reikalo, bent leistų procesams vykti sava eiga ir nerodytų savivalės.
      
      Deja, nieko panašaus – lyg iš gausybės rago pilasi kurijos skundai dėl tariamų „tvarkos pažeidimų“. Už vaikų dienai skirtą renginį, kuriam buvo gautas atitinkamas Vilniaus m. savivaldybės leidimas, organizatoriui teko minti tos pačios savivaldybės komisijos slenkstį. O kaip neminsi, jei sutanoti vaikų mylėtojai iš karto po renginio surezgė įmantrų skundą. Nežinia, kas tuomet jiems nepatiko – ar įsižeidė, kad renginio organizatoriai pamiršo jiems nusilenkti, ar nusprendė pirmenybę suteikti betarpiškam bendravimui su vaikais, tarkime, už uždarų zakristijos durų, tačiau faktas lieka faktu – vaikų renginio organizatoriai buvo tampomi po teismus, jiems grėsė baudos bei įspėjimai.
      
      Tokio paties likimo sulaukė ir vieno „flešmobo“ organizatoriai bei dalyviai. Jie apskritai net nenumanė, kad taikos metu, kada nėra įvesta kokia nors nepaprastoji padėtis, reikia pasirūpinti leidimu, kad 10 žmonių galėtų susitikti Katedros aikštėje. Jie to nežinojo, todėl graži vasaros diena virto eiliniu „suverenios demokratijos“ paradu su įvairių protokolų pildymu. Belieka pasidžiaugti, kad šiais laikais nors ant laužo nedegina...
      
      Apie panašius incidentus būtų galima kalbėti ir toliau, tačiau kad ir kiek kalbėtume, niekas nepasikeis. Norime to, ar nenorime, bet iniciatyvos turime imtis mes patys – Vilniaus miestiečiai. Turime ateiti ir atsiimti Katedros aikštę, kuri priklauso visiems mums lygiomis teisėmis, kuri yra tokia pat miesto dalis, kaip ir visos kitos viešosios miestų erdvės.
      
      Pasitarkime, ką daryti, „Facebook“ grupėje „Užimk Vilnių | Occupy Vilnius“.
      
      Judėjimas „Užimk Vilnių“
      2012 01 28