2009 m. liepos 6 dieną „Žemė yra mūsų“ judėjimo įkvėpti aktyvistai užėmė apleistą sklypą visai šalia Kew tilto, esančio Vakarų Londone. Formaliai sklypas jau 20 metų priklausė vienai nekilnojamojo turto kompanijai. Netrukus pasirodžiusi policija jau buvo bepradedanti laužti vartus teritoriją juosiančioje tvoroje, tačiau po neilgų derybų išsiaiškino, kad reikalas kvepia teismo byla tarp okupantų ir teritorijos savininkų. Policininkai pasitraukė.
Paskatinti pirmosios sėkmės, aktyvistai tuojau pat griebėsi valyti teritoriją nuo šiukšlių, statyti laikinus būstus, piešti plakatus. Taip gimė Kew Bridge ekologinis kaimas, kuris, atsižvelgiant į jo gyventojų nuostatas, veiklą ir aplinkybes, išsilaikė neįtikėtinai ilgai.
Cindy, viena iš ekokaimo įkūrėjų, sakė, kad jie siekė paprasčiausiai pademonstruoti, jog įmanoma gyventi ir kitaip. „Būtų buvę paprasčiau įsikurti kaimo vietovėje, tačiau nebūtume pasiekę tokio efekto, nes mus būtų pastebėję žymiai mažiau žmonių. Kaime būtume galėję užsiauginti žymiai daugiau maisto, prisirinkti uogų, grybų ir malkų. Įsikūrę pramoninėje zonoje, kur žemė yra prastos kokybės ir užteršta, turėjome didžiąją maisto dalį susirankioti prekybos centrų konteineriuose“.
{youtube}nghG_xhfpco{/youtube}
Ekokaimą greit pamėgo aplinkiniai gyventojai. Nemokama sveiką maistą tiekianti kavinė buvo nuolatos užpildyta žalią arbatą siurbčiojančių vietos gyventojų ar vaikų, klausančių paskaitų apie permakultūrą, biologinę įvairovę, taiką ir meną. Michaelis, kuris čia įrengė vėjo ir saulės energijos generatorius, sako: „Net miestuose žmonės norėtų gyventi darniai, tačiau akivaizdu, kad ne visi gali mesti savo darbus ir persikelti čia... Kaimas demonstruoja tai, apie ką nekalbama mokyklose... Iš vietos gyventojų sulauktas dėmesys rodo, kad jis galbūt yra paskutinis bastionas.“
Visi sprendimai Kew Bridge ekologiniame kaime buvo priimami bendru sutarimu, o į priimtą sprendimą buvo žiūrima kaip į draugišką pasiūlymą, o ne kaip į privalomą nutarimą. Kaime nebuvo naudojami pinigai, nors keli žmonės dirbo už kaimo ribų.
{youtube}339Xfbm_LkM{/youtube}
Draugiška ir atvira atmosfera subūrė pačius įvairiausius žmones, siekiančius paprastumo, ekologinės darnos, socialinio teisingumo ir laisvės nuo vartojimo – fryganus, benamius, skvoterius, sąmoningus bedarbius, aplinkosaugininkus, užkietėjusius aktyvistus, anarchistus ir net karo veteranus. Visi jie, kai tik to norėdavo, rentė bendrus ar individualius statinius, sodino daržus ir gėlynus, kūrė meno kūrinius. Gyvenvietėje veikė amatų dirbtuvės, vyko jogos užsiėmimai. Čia buvo rengiami gyvos muzikos koncertai, poezijos skaitymai ir filmų peržiūros.
Tiesą sakant, veikla kunkuliavo nesustodama. Į vieną vietą susirinkus tiek daug savarankiškų ir aktyviai savo tikslų siekiančių žmonių, kartais būdavo sunku išvengti trinties, tačiau, kaip bebūtų keista gyvenimo be policijos, hierarchinių struktūrų ir privalomos drausmės neįsivaizduojantiems žmonėms, ši bendruomenė išliko itin draugiška, pozityvi ir paliko neišdildomą įspūdį daugeliui čia apsilankiusių žmonių.
Tačiau kas gi išskiria šį ekologinį kaimelį iš šimtų, o gal ir tūkstančių po visą pasaulį išsibarsčiusių ekobendruomenių? Visų pirma, aiškiai išreikštos antisisteminės nuostatos. Gėlynų puoselėjimas ir sveikas maistas čia buvo laikomas tik priemone, o ne tikslu. Kompostavimas čia buvo tik fonas aktyvizmui, o dainos prie laužo – tik mielas atotrūkis nuo gilesnių minčių ir sisteminės analizės. Tai puikiai juntama Simon on the sofa susuktame daugiau nei 2 valandų trukmės filme, kuriame jis klaidžioja drožlėmis nubarstytais takeliais ir kalbina nepaprastai įdomius, unikalius ir, hm, kartais keistus Kew Bridge ekokaimo gyventojus:
{youtube}0iUIv-CsqY0{/youtube}
Žinoma, tokia aplinka ir tokie žmonės savaime sukuria traukos centrą, kuris kaip medus bites traukia žiniasklaidą, žurnalistus, fotografus ir filmininkus. Štai ką apie Kew Bridge gyventojus pasakojo fotografė Emma Stoner: „Vis dėlto tenka pripažinti, kad ši gyvenvietė kuria tam tikrą laikinumo įspūdį. Iš karčių, polietileno ir kitų neįprastų medžiagų suręsti statiniai atrodo nekaip, ir ne vienas lankytojas stebėjosi tokiu abejingumu patikimumui ir komfortui. Atsakymas turbūt glūdi vieno iš gyventojų išsakytoje nuojautoje, kad tokia gyvenvietė yra pasmerkta sistemos, nes akivaizdus jos poveikis šalia gyvenantiems žmonėms, teigiamas ir intriguojantis pavyzdys jaunimui negali likti nepastebėtas galios struktūrų, kurioms tokie autonominiai dariniai yra didžiausi priešai.“
Valdžiai net nereikėjo ilgai sukti galvos, kaip atsikratyti šio ekologinio kaimelio. Formaliems sklypo savininkams ji išdavė leidimą statyboms, kurios iki šiol buvo laikomos neatitinkančiomis reikalavimų, ir netrukus įvyko tai, ko ir buvo galima tikėtis.
2010 m. gegužės 29 dieną, 8 valandą ryto jungtinės policijos ir apsaugos tarnybų pajėgos pradėjo Kew Bridge ekokaimo naikinimo operaciją. Prievartos nebuvo daug, nes beveik nebuvo ir pasipriešinimo (daugelis kaimelio gyventojų prisilaikė pacifistinių pažiūrų). Niekas nebuvo suimtas. Vienintelis simboliškai pasipriešinęs žmogus buvo ant medinio pastato stogo įsitaisęs vyriškis, kuris tris valandas nepasidavė įkalbinėjimams ir galiausiai buvo nutemptas jėga.
Taip valdžios ir prievartos struktūrų rankomis buvo sunaikinta dar viena alternatyvi ir sėkmingai veikusi bendruomenė. Visi pastatai nugriauti, lysvės sutryptos, augalai iškapoti, žmonės išvaryti į gatvę – taip veikia demokratija. Po kelių metų pasiturintys ponai čia galės įsikelti į prašmatnius apartamentus, juos vilios spindintys restoranai...
Tačiau buvusio ekokaimo gyventojai nė nemano nuleisti rankų. Tiesą sakant, jie jau seniai buvo tam pasiruošę. Priešingai nei sustabarėjusi sistema, jie mano, kad viskas turi keistis ir judėti į priekį. Nebėra šito kaimo, bus kitas, bus šimtai kitų. Šiandien daugelis buvusių Kew Bridge ekokaimo gyventojų įsitraukė į Hounslow bendruomeninės žemės projektą ar gyvena Parlamento aikštės demokratijos kaime. Ne, šių žmonių nepavyks taip paprastai suvaryti į fabrikus ar prieglaudas, jie jau paragavo laisvės ir, svarbiausia, jie jau moka būti laisvi.
Parengė RB
2012 02 27
