Elektronikos fabrikas specialioje ekonominėje zonoje, maži atlyginimai, ilgos darbo valandos, trumpi „pasamdyk-atleisk“ kontraktai – tai, ką mes dažniausiai girdime apie Kiniją, Malaiziją ar Meksiką, vyksta čia pat, t.y. apie 350 kilometrų nuo Berlyno, Vokietijos. 2011 metų pabaigoje darbininkės organizavosi dėl blogų darbo sąlygų „Chung Hong Electronics“ fabrike, kuris yra Taivano ir Kinijos gamintojas, gaminantis įvairias detales Korėjos tarptautinei korporacijai „LG“, įsikūruaiai specialioje ekonominėje zonoje (SEZ) Wroclawo-Kobierzycės vietovėje pietvakarių Lenkijoje.
Iš pradžių „Chung Hong“ vadovai bandė darbininkes ignoruoti ir visiškai nereaguoti į jų reikalavimus. Kai jos pradėjo streikuoti, fabriko vadovybė atleido didžiąją dalį streiko dalyvių be jokio įspėjimo. Daugybė darbuotojų prisijungė prie anarchosindikalistų sąjungos „Inicjatywa Pracownicza“(„Darbininkių iniciatyva“), kuri po streiko nesėkmės pradėjo kampaniją prieš „Chung Hong“, blogas darbo sąlygas Lenkijos SEZ ir vadinamuosius „purvinus kontraktus“. Lenkijos vyriausybė, prasidėjus ekonominei krizei, įteisino tokius kontraktus, vis labiau susiaurinančius darbo teises. Šis straipsnis pateikia išsamesnę informaciją apie visų konfliktų istoriją ir raidą, susijusią su Chung Hong (1).
Specialios ekonominės zonos
Lenkija yra vienintelė Europos Sąjungos narė, kuri turi specialias ekonomines zonas (SEZ). Vadinamaisiais transformacijos metais po 1989, kai sužlugo didelė dalis buvusios valstybinės industrijos, nedarbas Lenkijoje padidėjo iki 20 procentų. Po 1995 metų Lenkijos valstybė įsteigė SEZ tarptautinėms kapitalo investicijoms pritraukti. Nuo to laiko Lenkija reklamavosi kaip mažo uždarbio ir gerai apmokytos darbo jėgos šalis, siūlydama mažus mokesčius, pigią žemę, tiesiogines subsidijas ir kitas pelningas išimtis. Europos Sąjungos sutartys draudžia tokias zonas, bet prieš įstojimą 2004 metais Lenkija išsiderėjo, jog 14 tokių zonų galės tęsti savo darbą iki 2020 metų. Dėl laikotarpio pratęsimo ir toliau derimasi.
Naujos zonos negali būti steigiamos Lenkijoje, bet vis labiau plečiamos jau egzistuojančios. Kai kurios teritorijos yra gana nutolusios nuo tų zonų, kurioms jos priklauso. Šiandien specialios ekonominės zonos yra legalūs junginiai, susidedantys iš šimtų mažesnių zonų, išplitusių po visą šalį. Pavyzdžiui Wroclawo-Kobierzycės vietovė su „Chung Hong“fabriku yra nutolusi 400 kilometrų nuo Tarnobrzego zonos, kuriai ji priklauso. Taip vis daugiau darbo jėgos integruojama į tokias ekonomines zonas. Šiandien apie 10 procentų darbuotojų Lenkijos gamybos sektoriuje dirba specialiose ekonomikos zonose (2). Tarp didžiausių investitorių yra tokios tarptautinės kompanijos kaip „Volkswagen“, „Fiat“, „General Motors“, „Toyota“, „Electrolux“, „Gilette“, „Michelin“, „Bridgestone“ ir „Kraft“ (3).
Po 2008 m. ekonominės krizės Lenkija buvo vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurios bendras šalies produktas per ketvirtį metų nė kiek nesumažėjo. Nepaisant ekonominio augimo Lenkijos darbininkės neturi dėl ko labai džiaugtis. Nedarbo lygis ir toliau kyla nuo 2008 m., darbo užmokestis sustingo 2009 m. ir krenta nuo 2011 m. (4)
Lenkija pirmauja tarp Europos Sąjungos šalių nesaugių darbo santykių atžvilgiu: ribotų darbo kontraktų skaičius per 10 metų nuo 2000 m. išaugo nuo 5,8 proc. iki 27,7 proc. Tuo pat metu Europos Sąjungoje šis vidurkis siekė 14 proc. Taigi 20,9 proc. darbuotojų Lenkijoje, kurios didžiąją dalį sudaro jauni žmonės, dirba su laikinais kontraktais vietoj ilgalaikių. (5) Šiuo metu „purvini kontraktai“ tapo svarbia tema, aptarinėjama tiek didžiųjų sąjungų, tiek partijų ir pačios žiniasklaidos. Tačiau ekonominėse zonose ar fabrikuose darbas pagal ilgalaikį darbo kontraktą neatlieka svarbaus vaidmens. Darbuotojai su ribotu darbo kontraktu arba tie, kurie pasamdyti per laikinas agentūras, sudaro didžiausią darbo jėgos dalį. (6)
„Chung Hong“
Kompanija „Chung Hong“buvo įkurta Taivano mieste, bet nuo 1996 m. gamybos vietos buvo išdėstytos keliose Kinijos respublikos provincijose: Suzhou, Tianjin, Shenyang ir Yantai. „Chung Hong“ yra pagrindinė tam tikrų schemų plokščių gamintoja, kurios pagrindiniai klientai yra „LG“, „Philips“, „BenQ“, „Acer“, „Kinjston“ ir „Samsung“. 2010 m. „Chung Hong“ dirbo 2600 darbuotojai. (7)
„Chung Hong“ fabrikas Lenkijoje yra nutolęs 25 kilometrus nuo Wroclaw miesto ir pastatytas industrinėje vietovėje prie pat autostrados. Pietų Korėjos elektronikos kompanija „LG“persikraustė į šią zoną 2004 m. ir atsivežė kartu savo tiekėjus. Vienas iš jų yra „Chung Hong Electronics“ įmonė, kuri gamina schemų plokštes „LG“monitoriams ir televizoriams. Gamykla buvo atidaryta 2007 m. Dabar joje dirba 200 darbuotojų.
Darbininkės suskirstytos į kelias grupes. Kiekviena grupė turi skirtingos spalvos uniformas ir atlieka skirtingas užduotis: viena grupė tepa klijus, kita priklijuoja detales ant plokštės, dar kita testuoja, o paskutinė taiso klaidas. Tokiu būdu per valandą pagaminama nuo 140 iki 200 plokščių arba viena plokštė per 15-30 sekundžių. Darbas akivaizdžiai paskirstytas pagal lytį: vyrai atlieka geriau apmokamą darbą, t.y. įrenginių programavimo darbą, tuo tarpu moterys turi sekti įrenginio ritmą ir likti pačioje žemiausioje pagal darbo užmokestį vietoje, net jei ir dirba kelerius metus.
Darbininkės uždirba 1500-1600 zlotų (apie 380 eurų) su mokesčiais, įtraukiant ir visus priedus bei premijas už pareigingumą bei darbo stažą; laikini darbuotojai gauna 1400 zlotų (340 eurų). (8) Pasak „Chung Hong“ darbuotojų, tai netgi mažesnis atlygis nei kitose toje pačioje zonoje esančiose kompanijose. Daugiausia darbuotojų yra jaunos moterys iš mažų miestelių šalia Čekijos sienos. Šis regionas yra apie 100 kilometrų nuo Wroclawo-Kobierzycės zonos, kuriame nedarbas siekia apie 30 procentų. Tik nedaug kas gali sau leisti įsigyti automobilį, todėl kelionė perpildytu autobusu trunka apie 1-2 valandas. Taigi paprastai darbuotojų darbo valandos kartu su kelione siekia 12 valandų. Jų vaikai lieka su močiutėmis ar kitais artimaisiais, nes vietos darželyje yra pernelyg brangios.
Oficialiai „Chung Hong“ įmonėje dirbama 5 darbo dienas per savaitę priklausomai nuo sezono su 2-3 pamainų sistema. Darbo laikas yra 8 valandos per dieną su 20 minučių pietų pertrauka, bet paprastai darbininkės privalo dirbti viršvalandžius. Dažniausiai „Chung Hong“ vadovai liepia žmogoms dirbti savaitgaliais. Darbuotojos nemėgsta dirbti priverstinius viršvalandžius, bet jie yra vienintelis šansas padidinti savo atlyginimus.
Dauguma jų taip pat turi ribotus šešerių mėnesių arba vienerių metų darbo kontraktus, kurie prailginami iki tam tikro laiko, kuomet kompanija yra priversta pasirašyti su darbuotoja ilgalaikį kontraktą. Iki to laiko darbuotojos yra atleidžiamos ir vėl iš naujo įdarbinamos su ribotu kontraktu. Tokiu būdu kompanija lengvai gali atleisti tas, kurių ji nemėgsta, ir laikyti tas, kurios neva „pasiteisino“. Taip užtikrinamas nesaugumo jausmas: „Čia tu niekuomet negali jaustis saugi. Vieną dieną gali turėti darbą, kitą - nebeturėti. Niekuomet nežinai, kas bus tas „išrinktasis”.
2009 m. „Chung Hong“ vadovai teisinosi finansine krize, kad galėtų dar labiau sugriežtinti darbo sąlygas fabrike. Buvo sumažinti atlyginimai, priedai ir socialinis fondas (atostogų ir Kalėdų premijos), daugiau darbo paskirstyta tarp mažesnio skaičiaus darbuotojų. Tuo pačiu metu vadybos personalas ėmė dar labiau konfrontuoti ir nesaugus įdarbinimas žymiai padidėjo. Dabar, kai pavasarį ir rudenį užsakymų skaičius žymiai padidėjo, daugiau negu 50 procentų gamyklos darbuotojų yra įdarbintos laikinai, kelioms dienoms arba keletui mėnesių. Jei tik kas nors paskambina, jog susirgo, jų kontraktai dažniausiai nėra pratęsiami.
Intervencija ir organizavimas
2011 metų rudenį jauna sociologė anarchosindikalistų organizacijos „Inicjatywa Pracownicza“ („Darbininkų iniciatyva“, toliau - IP) (9) narė dirbo gamykloje keletą mėnesių. Ji norėjo ištirti darbo sąlygas specialioje ekonomikos zonoje savo doktorantūros darbui (10). Iš dalies ji buvo įkvėpta Kinijos sociologės Pun Ngai ir jos knygos „Pagaminta Kinijoje“, kurioje aprašos darbo sąlygos elektronikos fabrike „Shenzhen“ Kinijoje 1990 metų viduryje: išnaudojimas, žemiausioje grandyje dirbančių moterų situacija, kasdienės pasipriešinimo formos, Kinijos santykis su tarptautiniu kapitalu, valstybės bendrininkavimas forsuojant žmogas dirbti globalizuotuose fabrikuose. (11)
Sociologė dirbo „Chung Hong“, vykdė apklausą apie darbo sąlygas fabrike ir apie tai pranešdavo sąjungai. Kuomet prieš Kalėdas jos kontraktas baigėsi, IP grupė jau buvo susiformavusi pačiame fabrike. Ši grupė pateikė reikalavimus vadybai ir buvo pasirengusi intervenciniam veiksmui.
Anksčiau jokios sąjungos fabrike niekada nebuvo. Apie tai, kaip būtų galima priešintis darbo sąlygų blogėjimui, galėjo galvoti lLabai siauras darbininkių ratas. Jos bandė kalbėti apie situaciją su įvairių sąjungų atstovais, bet susidūrė su visišku abejingumu esamai situacijai. Susitikimas su IP aktyvistais buvo daugiau žadantis, aktyvistai paaiškino, kaip jos galėtų įkurti sąjungą, kuri atitiktų Lenkijos darbo įstatymus. (12)
Prieš verslo kompanijas IP dažniausiai veikia kartu su kitomis aktyviomis sąjungomis, bet jokios profesinės sąjungos neturinčioje „Chung Hong“ įmonėje viskas klostėsi kitaip.Kai atsiranda konfliktinė situacija ar prasideda judėjimas, tokio tipo kompanijų darbuotojai paprastai suformuoja grupę ir ieško kontaktų su kitomis sąjungomis. Kadangi dažniausiai tokie konfliktai pasibaigia darbininkių atleidimu iš darbo, tokios suformuotos grupės išyra savaime.
Moterys, kurios inicijavo veiksmus „Chung Hong“ korporacijoje, buvo iš mažo miestelio Nowa Ruda, įsikūrusio už 80 km nuo gamyklos. Jos jau pažinojo viena kitą asmeniškai prieš įsidarbinimą. Dauguma iš jų jau dirbo ilgą laiką „Chung Hong“ ir jau buvo pasirašiusios ilgalaikius kontraktus. (13) Kolektyvinis organizavimas vis dėlto buvo sudėtingas dėl daugelio priežasčių: darbas pamainomis, ilgos darbo valandos ir važinėjimas iš skirtingų miestelių, todėl susirinkimai dažnai turėjo vykti prieš pamainas arba laisvaisiais sekmadieniais. Bendros diskusijos buvo beveik neįmanomos, nes darbuotojos gyveno toli nuo viena kitos ir neturėjo automobilio. Nepaisant to, per tris mėnesius susiformavo 80 narių iš 200 grupė, tarp kurių buvo ir laikinų darbuotojų. Keli grupės nariai buvo legaliai apsaugoti nuo atleidimo, tačiau kiti nariai grupėje išliko anoniminiais, kad galėtų apsisaugoti nuo vadovybės represijų.
Jau 2011 m. gruodžio mėnesį IP grupė informavo „Chung Hong“ vadovybę apie savo egzistavimą ir pateikė reikalavimus: atlyginimo padidinimas 300 zlotų per mėsnesį visoms, ilgalaikis įdarbinimas laikinoms darbuotojoms, atlyginimų reguliavimo pagal infliaciją ir socialinio fondo atnaujinimas, priverstinio viršvalandžių darbo panaikinimas ir jokių kompanijos autobusų tvarkaraščio keitimų. Taip pat IP, siūlydama įsteigti sprendimų tarybą, reikalavo gauti visą informaciją apie pamainų tvarkaraščius, atlyginimus, socialinį fondą ir t. t. „Chung Hong“ vadybos personalas visiškai nereagavo į tokį pareiškimą, vėliau pradėjo išsisukinėti, atidėlioti procesą, grąsinti darbuotojoms. Buvo pasamdyta tarptautinė juridinė firma, konsultuojanti Lenkijos SEZ grupės kompanijas, pasamdytas ir personalo vadybininkas, kitaip dar vadinamas „sąjungų žlugdytoju”. Keletas narių, pažįstamų vadybai, buvo nuolat kontroliuojamos ir terorizuojamos.
IP grupė stengėsi daryti viską be klaidų, kad galėtų legaliai pradėti streiką. Būtent dėl to ji taikstėsi su „Chung Hong“ vadovybės atidėliojimo taktika. Kuomet kolektyvinis derybų procesas neatnešė jokių rezultatų, IP grupė numatė streiką 2012 metų birželį. Vadybos personalas ir toliau darė spaudimą grupei bei reikalavo organizuoti balsavimą dėl streiko pačioje grupėje. Aktyvistės sunkiai sekėsi vykdyti savo planus - surengti balsavimą kompanijos autobusuose. Tai aiškiai parodė, kad grupė nebuvo praktiškai pasirengusi.
Tokiomis sąlygomis (sąjungos narės su balsavimo dėžėmis negalėjo patekti į visus kompanijos autobusus) tik 54 proc. darbuotojų dalyvavo balsavime. 89 proc. iš jų balsavo už streiką, bet turint omeny mažą balsuotojų skaičių, tai sudarė tik 48 proc. ilgalaikių darbuotojų. Laikini darbuotojai netgi negalėjo dalyvauti balsavime, nes nebuvo laikomi teisėta darbo jėga. Taigi jau pasirengimo streikui metu aktyvios darbuotojos nesugebėjo išvengti daugybės prieštaravimų tarp laikinų, ilagalaikių ir trumpalaikių darbuotojų kaip ir tarp žmonių iš įvairių miestelių.
Streikas
Streikas turėjo prasidėti 2012 m. liepos 2 d., pirmadienį, praėjus savaitei nuo balsavimo dėl streiko. Tačiau birželio 28 dieną svarbiausias sąjungos aktyvistė buvo išmesta apsaugos darbuotojų iš kompanijos autobuso. Jai buvo įteiktas atleidimo raštas be jokio paaiškinimo. Kuomet apie tai sužinojo grupės narės, t.y. 15 darbuotojų iš 50 naktinėje pamainoje, jos spontaniškai nutraukė darbą. Nacionalinė IP vadovybė telefonu patvirtino, jog protestas dėl vienos iš sąjungos narių, dalyvaujančios streiko procese, atleidimo yra visiškai pateisinamas darbo įstatymo.
Streikuojančios darbuotojos susirinko valgykloje, kad išvengtų nuolatinės priežiūros darbo vietoje, ir suformavo streiko komitetą. Jos nesitikėjo, kad prižiūrėtojai iš karto užrakins duris tarp valgyklos ir darbo vietų, taip užkirsdami bet kokį kontaktą su likusiomis darbuotojomis. Vėliau apsaugos darbuotojai įspėjo streikuojančias darbininkes arba pasilikti valgykloje, arba palikti kompanijos teritoriją. Abi pusės iškvietė policiją: vadyba iškvietė policiją dėl „nelegalaus streiko”, darbuotojos - dėl nelegalaus sulaikymo. Policija išvažiavo be jokio įsikišimo. Po kelių valandų streikuojančias darbininkes atskirai nuo kitų darbininkių parvežė namo tam reikalui skirti kompanijos autobusai.
Kitą dieną prie streikuojančių grupės prisijungė dar 14 rytinės pamainos darbuotojų, bet daugiau prie grupės neprisijungė niekas. Tikrasis streikas, dėl kurio buvo nuspręsta balsavime, turėjo prasidėti po savaitgalio. Vis dėlto dėl spontaniško streiko viskas pasisuko prieš aktyvistes. Jau penktadienį vadovybė ėmė spausti tas darbininkes, kurios pasiliko darbo vietoje, ir liepė joms pasirašyti lojalumo kompanijai deklaraciją. Jos turėjo patvirtinti, kad streike nedalyvaus, ir daugelis tokias deklaracijas pasirašė. Ryšys tarp streikuojančių ir kitų darbuotojų buvo visiškai nutrauktas neleidžiant įeiti į darbo vietą ir vežant atskirais kompanijos autobusais. Galiausiai tik 29 darbuotojos dalyvavo streike – mažiau nei pusė visos sąjungos narių.
Atskirtos darbuotojos tęsė mažumos streiką iki liepos 10 dienos. Jos rinkdavosi kompanijos stovėjimo aikštelėje su užrašais rankose: „Mes - ne mašinos”, „Administracija meluoja”, „Galas išnaudojimui”. Streikininkes rėmė šalininkės iš šalies, kurios rinkosi ant kelio už kompanijos tvoros.
Liepos 10 dieną visos darbuotojos buvo atleistos (su viena išimtimi) (14): 24 darbininkės gavo atleidimo raštus be jokių paaiškinimų, 4 sąjungos narės, apsaugotos nuo atleidimo darbo įstatymu, buvo išleistos atostogų neribotam laikui. Taigi streikas buvo baigtas. Kadangi profesinės sąjungos Lenkijoje menoka jokių streiko išmokų (IP neturėtų tokių resursų bet kuriuo atveju), ilgalaikis simbolinis streikas buvo nesvarstytinas. Atleistos darbuotojos gavo gerą galimybę per teismus prisiteisti sau kompensacijas ar buvusias darbo vietas, bet teismo procesai Lenkijoje gali tęstis labai ilgai, taigi tai tuo metu tikrai neatrodė veiksminga.
Kampanija
IP reagavo į tokią netikėtą veiksmų atomazgą pasitelkdama viešąją kampaniją. Pirmiausia buvo kreiptasi į pačias kompanijas, siunčiami protesto laiškai ir prašoma paramos streikuojančioms darbuotojoms. Taip pat sąjunga skatino organizuoti mitingus kitose šalyse prie „LG” biurų ir gamyklų. Kampanijos rėmėjai išvertė pranešimus apie buvusį streiką ir jo reikalavimus į daugelį kalbų (betgi kinų ir korėjiečių).
Liepos 11 dieną visos atleistos darbininkės ir jų rėmėjos surengė demonstraciją pražygiuodamos nuo „LG” gamyklos iki „Chung Hong“fabriko. Pamainų keitimosi metu jos dalijo skrajutes „LG” darbuotojoms apie bendras problemas fabrikuose ir prašė paramos „Chung Hong“streikui. Kita vertus, kilo gandai apie „LG” darbuotojas, kurios dirbo „Chung Hong“ korporacijai kaip streiklaužės.
Liepos 16 dieną apie 30 atleistų „Chung Hong“darbuotojų ir rėmėjų kelioms valandoms užėmė Lenkijos pramonės vystymosi agentūros biurą Varšuvoje. Ši valstybinė įstaiga yra atsakinga už licenzijų išdavimą Specialioms ekonominėms zonoms Lenkijoje. Protestuotojos reikalavo imtis veiksmų dėl nelegalaus „Chung Hong“ darbininkių atleidimo. Kaip ir buvo tikėtasi, agentūra jokių veiksmų nesiėmė, nors ši akcija pritraukė žiniasklaidos dėmesį. Kai kurie opozicijos politikai pasinaudojo galimybe ir viešai deklaravo solidarumą su darbininkėmis. Griebdamosis šiaudo, darbininkės pačios surengė spaudos konferenciją Lenkijos parlamente, tačiau jų situacija nė kiek nepasikeitė. (15)
Netrukus po streiko „Chung Hong“ vadovybė paskelbė trijų savaičių atostogas. Pasak darbininkių, kompanija susidūrė su didelėmis problemomis dėl produktyvumo ir kokybės, kai atostogos pasibaigė. Atleistos darbininkės buvo vienos iš labiausiai patyrusių darbuotojų, o naujai atėjusios turėjo baigti mokymus. Vienai iš atleistųjų buvo pasiūlytas darbas rugsėjo mėnesį ir ji šį pasiūlymą priėmė tik po pasitarimo su kitomis atleistosiomis.
Streiko metu buvo renkami pinigai streiko fonde, bet suma nebuvo pakankama išlaikyti 24 žmogas ir jų šeimas ilgesniam laikui. Jos visos turėjo ieškotis naujų darbų, nes darbo centras panaikino joms išmokas remdamasis tuo, jog darbuotojos buvo atleistos dėl „disciplinos” nesilaikymo. Dabar vienos dirba kitose kompanijose toje pačioje zonoje, o kitos važinėja į Čekiją.
Išvados
Darbininkės ir IP savo nesėkmę aiškina neigiamu galios balansu ir įvairiomis „taktinėmis” klaidomis dėl patirties trūkumo. Tas patirties trūkumas, aišku, siejasi su sunkumais įvertinti pačios administracijos sąžiningumą. Netgi IP, kaip karinga sąjunga, nebuvo pasiruošusi tokiems konflikto sunkumams.
Ar būtų buvę protingiau palaukti dar dvi dienas, pradėti streiką kaip buvo planuota ir impulsyviai nereaguoti į provokaciją? Tai būtų demotyvavę daugelį aktyvių darbininkių, o vėlesni veiksmai galėjo būti traktuojami kaip tylus pralaimėjimas, be to, administracija galėjo sumanyti ir kitokių gudrybių.
Bandymas patraukti į savo pusę darbuotojas iš „LG” ir kreipimasis į visą „plokščių ekranų gamybos” skyrių Wroclawo-Kobierzycės ekonominėje zonoje buvo pavėluotas. Pasipriešinimas gamybinei kooperacijai galėjo išardyti bendradarbiavimą, kuris remiasi gamybos padalijimu į mažas kompanijas, taigi tai būtų buvusi daug pavojingesnė pozicija. Vis dėlto gamybos linija pažeidžiama tik tuomet, kai vienas pasipriešinimo židinys paralyžiuoja visą grandį. Šiuo atveju „LG” darbuotojų įsitraukimas nebuvo išankstinė sėkmingo „Chung Hong“ streiko sąlyga, bet galėjo baigtis sėkmingai, jei „Chung Hong“ streikas būtų paveikęs „LG” gamybos grandį.
Vis dėlto pagrindinė problema buvo aktyvisčių izoliacija streiko metu. Taip pat kyla klausimas, ar visas legalias formas atitikęs pasipriešinimas ir naudoti sąjungos metodai atitiko darbininkių grupės lūkesčius. Prieš suformuodamos grupę aktyvistes teigė, jog jų kolegos pasirinko pasyvų kelią dėl represijų baimės. Taigi tikslas buvo sukurti kuo saugesnią sąjungos aplinką, kuri sumažintų darbininkių baimę. Tokiam metodui IP pritarė ir parėmė grupės veiksmus.
Iš pradžių viskas klostėsi sklandžiai, nes didžioji dalis darbo jėgos prisijungė prie sąjungos ir galiausiai balsavo už streiką. Bet streiko metu aktyvistės liko vienos, jos buvo iš tos jaunų žmonių mažumos, turinčios pakankamą darbo stažą ir saugias darbo sutartis. Į veiklą neįsitraukė vyresnio amžiaus darbuotojos ir dauguma darbuotojų, turinčių laikinus darbo kontraktus. Skirtis tarp nuolatinių ir laikinų arba trumpalaikių darbuotojų nebuvo pagrindinė priežastis, labiau suveikė faktorius, jog grupė draugių iš vieno Nowa Rudos miestelio nesugebėjo praplėsti savo grupės rato. Daugumai darbuotojų teko labiau pasyvus vaidmuo tiek sąjungos, tiek streiko atžvilgiu dėl paties fabriko rėžimo ir skirtingų gyvenimo situacijų, autobusų tvarkaraščių ir pinigų stokos – visa tai apsunkino bendros diskusijos galimybę, gal net ir iš viso ją panaikino.
Galbūt nereikėjo susitelkti ties „sąjungos veikla” ir bendrais reikalavimais. Maža grupė galėjo eksperimentuoti veikdama už legalios ir sąjunginės veiklos ribų. Tokie veiksmai kaip „kokybės klaidos” ar konvejerio sulėtėjimas galėjo daryti didesnį spaudimą administracijai, išlaikant pačių darbininikių anonimiškumą. Tokie veiksmai galėjo būti vykdomi ir trumpalaikių darbuotojų rankomis.
Pačioje IP grupėje streiko nesėkmė sukėlė įvairių reakcijų. Sindikalistų pusė žiūri į nesėkmę kaip taktinių klaidų pasekmę ir ketina tobulinti sąjungą, kad ši galėtų spręsti ateities konfliktus; tai ištrintų skirtumus tarp jų ir didžiųjų profesinių sąjungų. Aktyvisčių pusei sąjungos forma nėra galutinis tikslas, bet priemonė pasiekti aktyvesnias darbininkes ir taip įsitraukti į klasių kovą. Nesėkmė sukėlė labai daug nusivylimo jaunesniesiems IP nariams, kurie rėmė judėjimą nuo pat pradžių ir tikėjosi sulaukti rimtų politinių rezultatų. Būtent šie nariai linkę kritikuoti pačią sąjungos formą.
Ką galvoja atleistos darbuotojos? Nepaisant sužlugusio streiko jos nemano, jog tai buvo iš esmės blogas ir daug jėgų veltui išeikvojęs pasipriešinimas. Lenkiškasis vystymosi modelis, ministro pirmininko Tusko traktuojamas kaip laimėjimas (Lenkija kaip „žalioji sala” krizės nusiaubtoje Europoje), nesuteikia jokios perspektyvos darbininkėms, kurios pačios savo kailiu jaučia tuos „laimėjimus”. Streikas nesuveikė, bet tai, kad žmogos pradėjo priešintis ir visas procesas tapo matomas, yra labai svarbus laimėjimas darbininkėms. Ši patirtis, ko gero, yra ateities konflikto pažadas.
Pastabos
(1) Šis straipsnis buvo publikuotas vokiečių kalba Pun Ngai, Lu Huilin, Guo Yuhua, Shen Yuan redaguotoje knygoje „iSlaves – Ausbeutung und Widerstand in Chinas Foxconn-Fabriken“ („Išnaudojimas ir pasipriešinimas Kinijos „Foxconn“ fabrikuose“), Viena, 2013.
(2) 2011 metų pabaigoje Lenkijos specialiosiose zonose oficialiai dirbo 241,594 darbuotojai. Tai sudaro 1,7 proc. visų 14,145,000 Lenkijos darbuotojų arba 9,9 proc visų 2,440,300 gamybos pramonės darbuotojų.
(4) www.stat.gov.pl; ši oficiali atlyginimų statistika neįtraukia kontraktinio darbo ir smulkiųjų įmonių darbuotojų. Skaityti: http://sredniaplaca.pl
(6) Mes neturime statistinių duomenų. Prieš streiką „Chung Hong” fabrike darbininkių su laikinais darbo kontraktais arba kontraktais iš laikinų agentūrų buvo apie 80-85 proc.
(8) 2011 metais minimalus atlyginimas Lenkijoje buvo 1386 zlotai be mokesčių. 2012 m. - 1500 zlotų. „Chung Hong” darbuotojos teigia gaunančios mažiau negu minimumą.
(9) „Darbininkių inciatyva” (IP) yra glaudžiai susijusi su anarchistų scena ir iš jos kilusi. 2004 m. IP buvo oficialiai įsteigta kaip sąjunga kartu su kitais nusivylusiais kairiaisiais sąjungininkais iš mažųjų sąjungų. IP veikia pagal tiesioginės demokratijos principus ir neturi biurokratinio aparato. Daugiau: http://ozzip.pl/
(10) Jos doktorantūros darbą rasite lenkų kalba: www.ekologiasztuka.pl
(11) Pun Ngai. Pagaminta Kinijoje: fabriko darbuotojos globalioje darbo vietoje. Durham, 2005. Lenkų kalba: Pun Ngai. Pracownice chińskich fabryk. Poznań, 2010. Vienas knygos skyrius buvo išleistas vokiečių kalba kaip dalis leidinio: Pun Ngai/Li Wanwei. Dagongmei. Arbeiterinnen aus Chinas Weltmarktfabriken erzählen. Berlin, 2008, skaitykite: www.gongchao.org
(12) Lenkijoje profesinė sąjunga gali legaliai veikti, jei 10 proc. visų kompanijos darbuotojų suformuoja sąjungos grupę. Jei tokia sąjunga buvo suformuota pirmoji, ji automatiškai reprezentuoja visas dirbančiasias. Streikai gali būti organizuojami tik sąjungų. Kolektyvinis derybų procesas yra panašus kaip ir Vokietijoje: kolektyvinio susitarimo atšaukimas arba terminavimas (jei toks buvo), reikalavimai, derybos, balsavimas dėl streiko, tarpininkavimas ir galiausiai (leistinas kaip kraštutinė priemonė) streikas.
(13) Iš pradžių „Chung Hong” vadovybė apribojo darbo kontraktus labai trumpu periodu, todėl jam pasibaigus kai kurios darbuotojos privalėjo būti įdarbintos ilgam. Todėl šiandien nuo 15 iki 20 proc. „Chung Hong” darbo jėgos turi neribotus kontraktus, daugiau nei kur kitur specialiosiose ekonomikos zonose.
(14) Viena streikuojanti darbininkė atšaukė dalyvavimą spontaniškame streike dėl ligos.
(15) Visa kampanija tikriausiai turėjo didelės įtakos „purvinų kontraktų” atžvilgiu, kurie tapo oficialios politikos diskursu. Vis dėlto situacija „Chung Hong” įmonėje, kur maži atlyginimai ir blogos darbo sąlygos, nepateko į viešą diskursą.
Iš www.gongchao.org vertė Agnė Bagdžiūnaitė
2013 09 27
