„Nežinau jokio kito dalyko, kuris, atliktas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, suteiktų jums tiek pasitenkinimo ir tokį galvos skausmą darbdaviui, kaip nedidelis sabotažas“ (Billas Haywoodas, „Pasaulio pramonės darbininkų“ (IWW) profesinės sąjungos aktyvistas).
Demokratija – didysis principas, kuriuo, kaip mes manome, paremta mūsų visuomenė, – išgaruoja tą pačią akimirką, kai mes praveriame savo darbovietės duris. Neturėdami sprendimo teisės dėl to, ką gaminame ar kaip ši gamyba organizuojama, ir gaudami tik nedidelę dalį mūsų sukurto produkto vertės algos pavidalu, mes turime teisę būti nepatenkinti savo darbdaviais.
Žinoma, galiausiai mes turime sukurti visuomenę, kurioje darbininkas priimtų visus sprendimus, susijusius su gamyba ir prekių bei paslaugų paskirstymu. Būtų panaikintos tokios žalingos ir nereikalingas pramonės šakos kaip ginklų ar chemikalų gamyba, bankininkystė ir draudimo suktybės. Būtiniausi dalykai, kaip maistas, pastogė ir drabužiai, būtų gaminami visų, skiriant tam tik kelias darbo valandas per savaitę.
Tuo tarpu mes turime suformuoti strategijas, kurios ne tik padėtų įgyvendinti šią utopiją, bet ir veiktų prieš kasdieninį šiuolaikinės vergijos, vadinamos apmokamu darbu, nuobodulį. „BossBusters“, San Francisko įlankos regiono IWW projektas, tiki, kad tiesioginis veiksmas darbo vietoje yra raktas pasiekti abiems tikslams. Tačiau ką mes turime omenyje kalbėdami apie tiesioginį veiksmą?
Tiesioginis veiksmas – bet kokia partizaninės kovos forma, suvaržanti darbdavio galimybes uždirbti pelną ir priverčianti jį nusileisti darbininkų reikalavimams. Geriausiai žinomas tiesioginio veiksmo būdas yra streikas, jo metu darbininkai palieka savo darbo vietas ir atsisako toliau nešti pelną darbdaviui tol, kol nebus įgyvendinti jų reikalavimai. Ši taktika dažniausiai naudojama „tradicinių“ profsąjungų, tačiau yra viena iš neefektyviausių kovoje su darbdaviu.
Darbdaviai, turėdami dideles finansines atsargas, yra geriau pasiruošę atlaikyti užsitęsusį streiką nei darbuotojai. Daugeliu atveju teismo įsakymai įšaldo arba konfiskuoja profsąjungos lėšas, skirtas streikui. Ilgas streikas taip pat suteikia darbdaviui galimybę pakeisti streikuojančius darbuotojus streiklaužiais.
Darbininkams daug lengviau pasiekti norimų rezultatų imantis tiesioginio veiksmo taktikų savo darbo vietose. Sąmoningai sumažindami darbdavio pelną ir tuo pat metu gaudami atlyginimą, galite pridaryti daugybę žalos ir nesuteikti galimybės streiklaužiui užimti jūsų darbo vietos. Tiesioginis veiksmas yra tokios taktikos, kurias darbininkai gali įgyvendinti patys, be vyriausybinių agentūrų, profsąjungų biurokratų ar brangiai apmokamų teisininkų pagalbos.
Toliau pateikiamos pačios populiariausios tiesioginio veiksmo taktikos. Tačiau beveik visi iš šių veiksmų yra nelegalūs. Visos svarbesnės pergalės, per daugelį metų pasiektos darbininkų judėjimo, buvo pasiektos tiesioginiais veiksmais, kurie savo ruožtu tais laikais buvo nelegalūs ir susilaukdavo policijos represijų. Galiausiai, iki pat 1930-ųjų įstatymai, apibrėžiantys profsąjungų veiklą, buvo paprasti – jų tiesiog nebuvo. Dauguma teismų profsąjungas laikė nelegaliomis institucijomis, varžančiomis „laisvąją rinką“, todėl streikuojantys darbininkai nuolat susilaukdavo represijų iš policijos, atsargos kariuomenės, federalinių pajėgų ir privačių samdytų galvažudžių pusės.
Šiais laikais darbininkų teisė jungtis į profsąjungas pripažįstama oficialiai, tačiau egzistuoja tiek suvaržymų, kad imtis efektyvių veiksmų sunkiau nei bet kada. Dėl šios priežasties bet kuris darbininkas, mąstantis apie tiesioginį veiksmą darbo vietoje apeinant teisinę sistemą ir smogiant darbdaviui į silpniausią vietą, turėtų būti susipažinęs su darbo teise ir jos taikymu prieš aktyvistus. Tuo pat metu darbininkai turi suprasti, kad kova tarp jų ir darbdavių nėra badmintono mačas – tai karas. Tokiomis aplinkybėmis darbininkai turi imtis visų būtinų veiksmų nepaisydami, ar darbdaviui (ir teismams) tai patinka, ar ne.
Darbo tempo sulėtinimas
Darbo tempo sulėtinimas turi ilgą ir garbingą istoriją. 1899-aisiais Glazge, Škotijoje, susibūrę prieplaukos darbininkai pareikalavo 10% padidinti jų algas, tačiau susidūrė su darbdavių nepritarimu ir pradėjo streiką. Darbdavys atsigabeno streiklaužių, prieš tai dirbusių žemės ūkyje. Prieplaukos darbininkai turėjo pripažinti savo pralaimėjimą ir grįžti į darbą neišsireikalavę didesnių algų. Tačiau profsąjungos sekretorius pasakė: „Jūs grįžtate į darbą, kuriame uždirbsite tiek, kiek ir anksčiau. Darbdaviai vis kartojo ir kartojo, kaip jie patenkinti žemdirbių darbu, kurie streiko metu keletui savaičių užėmė mūsų darbo vietas. Mes matėme, kad jie net nesugeba vaikščioti laivo deniu ir pameta pusę nešamų prekių; trumpai tariant, jie dviese vargiai gali atlikti tiek, kiek vienas iš mūsų. Nepaisant to darbdaviai paskelbė, kad yra sužavėti jų darbu. Taigi dirbkite taip, kaip dirbo žemdirbiai.“
Patarimo buvo paklausyta. Po kelių dienų rangovai, atsiųsti pas profsąjungos sekretorių, maldavo liepti krovikams dirbti taip, kaip ankščiau, ir prižadėjo pakelti atlyginimą 10%.
Praeito amžiaus pradžioje būrelis darbininkų, dirbančių geležinkelio ruože Indianoje, JAV, buvo informuoti apie algų sumažinimą. Darbininkai nedelsdami nunešė savo kastuvus kalviui ir paprašė juos perpus patrumpinti. Grįžę darbdaviui jie išrėžė: „Maži atlyginimai – maži kastuvėliai“.
Arba įsivaizduokite: San Francisko metropoliteno darbuotojai bet kurioje linijos vietoje gali paprašyti 10-501 sekundžių pertraukėlės (atlikti gamtiniams reikalams). Realybėje šiomis pertraukėlėmis naudojamasi retai. Tačiau ką darytų valdžia, jeigu kiekvienas mašinistas pradėtų prašyti tokių pertraukėlių kiekvieno reisu metu?
Griežtas darbo taisyklių laikymasis
Beveik kiekvienas darbas yra apipintas taisyklių, nurodymų, procedūrų ir t.t. Dauguma iš jų neįgyvendinamos ir dažniausiai ignoruojamos. Darbininkai dažnai pažeidžia įsakymus, dirba pagal savo sukurtą tvarką ir nepaiso valdžios reikalavimų vien tam, kad įgyvendintų kompanijos tikslus. Dažnai tarp darbininkų ir vadybininkų, kurių darbas yra užtikrinti, kad šių taisyklių būtų laikomasi, egzistuoja nebylus supratimas, kad tokie „nusižengimai“ būtini norint pasiekti reikiamas „kvotas“.
Tačiau kas atsitiktų, jeigu visų šių taisyklių ir nurodymų būtų laikomasi itin griežtai? Atsirastų painiava – staiga kristų moralė ir gamybos mastai. Tačiau tokiu būdu darbininkai negali patekti į bėdą, nes „jie tik vadovaujasi taisyklėmis“.
Prancūzijos geležinkeliai – valstybinė įmonė, todėl jos darbuotojams buvo draudžiama streikuoti. Nepaisant to, geležinkelio darbuotojai rado savų būdų išreikšti nepasitenkinimą. Vienas Prancūzijos įstatymų reikalauja, kad inžinierius užtikrintų bet kokio tilto, virš kurio privalo pravažiuoti traukinys, saugumą. Jeigu, atlikęs apžiūrą, jis nėra tikras, ar tiltas saugus, inžinierius privalo konsultuotis su kitais traukinio brigados nariais. Taip buvo patikrintas kiekvienas tiltas, pasikonsultuota su kiekviena brigada ir dėl to visi traukiniai vėlavo.
Norėdami išsireikalauti tam tikrų dalykų ir neprarasti darbo, Austrijos pašto darbininkai griežtai laikėsi taisyklės, kuri reikalavo, kad visi laiškai būtų pasverti ir prie jų būtų priklijuotas atitinkamas pašto ženklas. Anksčiau siuntinius ir laiškus, kurie buvo lengvi, jie praleisdavo nesverdami. Tačiau paimant kiekvieną laišką ir siuntinį, jį kruopščiai pasveriant ir vėl grąžinant į savo vietą, pašto skyrius persipildė jau antrąją dieną.
Geros valios streikas
Viena didžiausių bėdų, su kuriomis susiduria visuomenines paslaugas teikiantys darbininkai, yra ta, kad daugelis tiesioginio veiksmo taktikų, pavyzdžiui, darbo tempo sulėtinimas, labiau pakenkia vartotojui (kuris dažniausiai taip pat yra darbininkas) nei darbdaviui. Išeitis – teikti geresnes ir pigesnes paslaugas darbdavio sąskaita.
Vienos Prancūzijos ligoninės darbuotojai, nenorėdami, kad jų pacientai streiko metu liktų be sveikatos apsaugos, atsisakė pildyti sąskaitų blankus vaistams, bandymams ir terapijoms. Dėl to pacientai gavo geresnes paslaugas (laikas, kurį užimdavo blankų pildymas, dabar buvo skiriamas ligonių priežiūrai) už dyką. Ligoninės pajamos sumažėjo perpus ir panikos apimti administratoriai jau po trijų dienų sutiko su visais darbuotojų reikalavimais.
1968-aisiais Lisabonos autobusų ir traukinių darbuotojai, protestuodami prieš atsisakymą pakelti algas, vežiojo visus keleivius už dyką. Konduktoriai ir darbuotojai atvykdavo į darbą kaip įprasta, tačiau nerinkdavo rinkliavos už bilietus. Turbūt nė nereikia sakyti, kad visuomenė visiškai palaikė streikuojančiuosius.
IWW priklausantys vieno Niujorko restorano darbuotojai po nepavykusio streiko išsikovojo kai kurių nuolaidų paklausę IWW aktyvistų patarimo: „Patiekite klientams dvigubas porcijas, o sąskaitą išrašykite kaip už vieną.“
Sėdimieji streikai
Efektyvus streikas neprivalo būti ilgas. Gerai apgalvotas ir suplanuotas streikas gali atnešti pergalę per kelias minutes. Streikai, kuomet visi tiesiog nustoja dirbę ir atsisėda, arba vienu metu palieka darbo vietą norėdami aptarti su darbdaviu kokį nors svarbų reikalą, vadinami sėdimaisiais streikais.
Darbuotojai, priklausantys Detroito IWW, puikiai panaudojo šią taktiką Hudsono automobilių kompanijoje tarp 1932-ųjų ir 1934-ųjų. „Atsisėsk ir stebėk, kaip auga tavo atlyginimas“ – tokia žinutė, priklijuota prie visų pagamintų produktų, iškeliavo gamybos linija. Nuolatiniai sėdimieji streikai privertė darbdavį viduryje ekonominės depresijos pakelti atlyginimus 100% (nuo 0,75$ iki 1,50$ per valandą).
Teatro statistai, priklausantys IWW, susidūrę su 50% sumažintu atlyginimu, laukė tinkamo laiko streikui. Viename iš spektaklių 150 statistų, apsirengę romėnų kareiviais, turėjo užnešti ir nunešti karalienę nuo scenos. Atėjus laikui karalienei žengti į sceną, statistai apsupo ją ir atsisakė pasijudinti iš vietos, kol jų atlyginimas ne tik kad nebus atstatytas į pradinę padėtį, bet ir nepatrigubintas.
1980-aisiais KKR korporacija paskelbė uždarysianti vieną iš savo gamyklų Ontarijuje ir perkelsianti ją į Pietų Karoliną. Atsakydami į tai, darbininkai dviems savaitėms okupavo gamyklą. KKR buvo priversta susitarti dėl sąžiningų gamyklos uždarymo sąlygų, įskaitant pašalpas, išeitines ir į priekį apmokėtas sveikatos draudimo įmokas.
Selektyvūs streikai
Nenuspėjamumas – puikus ginklas darbininkų rankose. Pensilvanijos mokytojai labai sėkmingai panaudojo selektyvių streikų taktiką 1991-aisiais piketuodami pirmadieniais ir antradieniais, grįždami į darbą trečiadieniais, vėl piketuodami ketvirtadieniais ir vėl grįždami į darbą penktadieniais ir pirmadieniais.
Ši taktika ne tik neleido administracijai pasamdyti streiklaužių, bet ir privertė ją, metų metus nekėlusiai kojos į klases, vesti pamokas. Streikas buvo toks efektyvus, kad Pensilvanijos įstatymų leidėjai nedelsdami priėmė įstatymą, draudžiantį selektyvius streikus.
Viešumas
Didelį spaudimą darbdaviui gali padaryti vien tiesos skleidimas apie tai, kas vyksta darbo vietoje. Tokios pramonės šakos kaip restoranai ir pakavimo gamyklos yra pačios pažeidžiamiausios. Kaip ir geros valios streikų atveju, susilauksite visuomenės paramos, o tai gali sužlugdyti darbdavio verslą.
Viešumas gali apsiriboti ir pokalbiu su klientais, bet gali būti ir daug dramatiškesnis, kaip „P.G & E“ elektrinės atvejis, kai inžinierius atskleidė, kad Velnio kanjono atominės elektrinės projektas neatitiko paskelbtajam. Uptono Sinclairo novelė „Džiunglės“ (angl. „The Jungle“), išleista praeito amžiaus pradžioje, atskleidė šokiruojančius mėsos pramonės sveikatos ir darbo standartus.
Padavėjai gali papasakoti savo klientams apie įvairius pakaitalus patiekiamame maiste. Visai kaip streikai, paremti griežtu taisyklių laikymusi, padaro galą įvairių taisyklių nepaisymui, viešumas gali šiuos nepaisymus atskleisti.
Pranešimas apie ligą
Pranešimas apie ligą – puikus būdas streikuoti formaliai to nedarant. Šis sumanymas remiasi tuo, kad visi arba beveik visi darbininkai praneša apie nebūtą ligą tą pačią dieną ar dienas. Ne taip kaip formalus streikas, ši taktika gali būti pasitelkiama pavienių skyrių. Ji gana dažnai yra sėkminga ir be formalios profsąjungos organizacijos. Tai tradicinis viešojo sektoriaus darbininkų profsąjungų tiesioginio veiksmo būdas, nes streikuoti jiems draudžia įstatymai.
Dviguba valdžia arba darbdavio ignoravimas
Geriausias būdas ką nors pasiekti – susiorganizuoti ir pasiekti patiems. Dažniausiai mes patys turime pakankamai galios ką nors pakeisti užuot laukę, kol darbdavys sutiks su mūsų reikalavimais.
Vienos iš San Francisko kavinių savininkas buvo prastas vadybininkas ir dėl to vieną savaitę darbuotojai nesulaukė atlyginimų. Darbdavys tikino, kad algos bus netrukus išmokėtos, bet galiausiai darbininkai šią problemą perėmė į savo rankas. Jie pradėjo mokėti algas patys sau kasdien iš kasos pasiimdami sau priklausantį atlygį ir palikdami tai įrodančius čekius. Kilo didelis triukšmas, tačiau nuo to laiko algos būdavo išmokamos laiku.
„Pagalių kaišiojimas į ratus“ arba sabotažas
„Pagalių kaišiojimas į ratus“ arba sabotažas – bendras terminas visai aibei išdaigų, šėtoniškų linksmybių ir tinkamai parinktų šunybių, kurios gali priminti darbdaviui, kaip jam reikalingi jo darbuotojai (ir koks jis nereikalingas savo darbuotojams). Nors beveik visos žemiau išvardintos taktikos yra nesmurtinės, dauguma jų – nepriimtinos visuomenei. Jos turėtų būti pasitelkiamos tik pačiuose karščiausiuose mūšiuose – atviroje masinėje klasių kovoje tarp darbininkų ir darbdavių.
Informacija, sukaupta kasetėse, kompaktiniuose diskuose ir prastai apsaugotuose kietuosiuose diskuose, gali būti sunaikinta paveikiant šias laikmenas stipriu magnetiniu laiku. Žinoma, taip pat paprasta tokias laikmenas „padėti ne į savo vietą“.
Dalykas, kuris neduoda ramybės kiekvienam streikuojančiąjam, – streiklaužiai. Geležinkelio darbuotojų streike 1886-aisiais streiklaužių problema buvo išspręsta „suvenyrų“ iš darbo vietos rinkimu. Kaip nebūtų keista, traukiniai be šių mažų, tačiau svarbių detalių negalėjo pajudėti, ir streiklaužiai liko be darbo. Žinoma, šiais laikais, tokius „suvenyrus“ saugiau paslėpti darbovietėje, o ne rizikuoti išsinešti iš įmonės teritorijos.
Pasinaudokite viršininko firminiu blanku ir į ofisą užsakykite daugybę nereikalingų biuro reikmenų. Užverskite kompanijos telefonus piktais skambučiais apie dabartinę situaciją. (Paprašykite prisijungti draugus ir giminaičius.) Kūrybingai panaudokite „superklijus“. Galimybės nesuskaičiuojamos.
Solidarumas
Žinoma, geriausias mūsų ginklas – organizuotumas. Jeigu triukšmauti ir protestuoti pradės vienas darbininkas, viršininkai jį sutraiškys kaip vabalą. Akivaizdu, kad iš sutraiškytų vabalų didelės naudos nėra nei jų šeimoms, nei draugams, nei socialiniams judėjimams. Tačiau jeigu darbininkai pradės reikšti nepasitenkinimą sutartinai, darbdavys neturės jokios kitos išeities, kaip įsiklausyti į jų reikalavimus. Jis gali atleisti vieną sambrūzdį keliantį darbuotoją, tačiau susidurs su problemomis norėdamas atleisti visus darbuotojus.
Visų aukščiau išvardytų taktikų efektyvumas priklauso nuo solidarumo ir koordinuotų darbuotojų veiksmų. Asmeniniai sabotažo veiksmai gali atnešti tik trumpalaikį pasitenkinimo jausmą. Žinoma, reikia pripažinti, kad tai gali būti faktorius, neleidžiantis jums išprotėti prastos darbo dienos metu. Tačiau norint pajusti tikrą kolektyvią galią, nėra nieko geriau už masinį darbininkų tiesioginį veiksmą.
Iš http://freepacifica.savegrassrootsradio.org vertė Jokūbas S., http://iww.lt
