Liepos 17 d. (ketvirtadienį) 18 val. Kultūrpolio Meno kieme (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4, Klaipėda) aktorius ir režisierius Benas Šarka skaitys Charleso Bukowskio poeziją. Ch. Bukowskio tekstai pasižymi atviru ir šokiruojančiu stiliumi, autobiografinėmis detalėmis, atspindi vargingųjų Amerikos sluoksnių kasdienybę. Per savo gyvenimą genialusis girtuoklis išleido daugiau nei keturiasdešimt poezijos ir prozos knygų, išverstų į dešimtis kalbų ir, panašu, nežadančių prarasti populiarumo. Nonkonformizmas, sąžiningumas, humoras, saviironija, – tai kas iš tiesų „veža“ Amerikos ir viso pasaulio literatūrinę publiką.
Charlesas Bukowskis (1920-1994) - girtuoklis, valkata, poetas ir genijus gimė Vokietijoje, po to su tėvais persikraustė į JAV. Jo jaunystė tai didžiųjų Amerikos miestų darbininkų kvartalai, pigiai apmokomi laikini darbeliai, moterys ir alkoholis. Bukowskis „begalės sekėjų ir mėgdžiotojų susilaukęs amerikiečių poetas ir rašytojas, laikytas tikru dievuku, įtakingiausiu savo kartos amerikiečių autoriumi, legenda, arba nepraustaburniu alkoholiku, kurio eilėraščiai apskritai net neturėtų būti laikomi poezija. Paprasta, kiek galima mažiau dekoruota forma. Savotišką miniapsakymą primenantis stilius. Šnekamoji kalba. Sarkazmas. Ironija ir saviironija. Stuksenimas rašomosios mašinėlės ar kompiuterio klavišais, nes kitaip...“, - rašoma knygos Ch. Bukowskio poezijos knygos „Pragaras skirtas vienišiems“ (išleido KITOS KINOS) anotacijoje.
Amerikos literatūrai Charles Bukowski svarbus visu pirma kaip unikalaus stiliaus poetas, kurio klausėsi, sekė ir mėgdžiojo keletas Amerikos literatų kartų. Jau pagarsėjusio, tačiau turinčio stačioko ir girtuoklio reputaciją poeto skaitymai dažnai pasibaigdavo skandalais, tačiau jis buvo kviečiamas į geriausius Amerikos universitetus ir literatūrinius klubus.
Tiems, kurie negalės apsilankyti Klaipėdoje, siūlome pasiskaityti keletą Didžiojo Buko eilėraštukų:
tai faktas
mes ilsimės
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kompanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.
mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.
mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.
prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.
telaimina mus
Dievas.
tai, ko mums reikia
tai buvo senas bitnikų poetas,
vis dar besisukinėjantis aplink,
susisukęs į mano pledą,
siurbiantis mano alų
aplink kaklą apsivyniojęs murziną
šaliką
staiga jis nupuolė į mano tualetą,
atsitraukė užtrauktuką,
pamyžo,
nukratė,
užsisegė užtrauktuką
išlėkė vos ne kartu
su rankena
patyrinėjo veidrodyje
savo veidą
tada pasakė:„parašysiu
EILĖRAŠTĮ, žmogau! parodysiu
jiems, koks SUŠIKTAS
šitas pasaulis!“
„viena priežasčių, kodėl pasaulis
toks sušiktas – tai, kad
jame per daug poetų ir
per daug eilėraščių,“ – pasakiau.
jis išsiskėtė, tarsi po kojomis jam būtų
susvyravus žemė,
išsidrėbė į mane, tada nusikeikęs užriko:
„PER DAUG POETŲ? PER DAUG EILĖRAČIŲ?
NE! JŲ PER MAŽAI! REIKIA DAUGIAU POETŲ,
DAUGIAU EILĖRAČIŲ! VISAS PASAULIO GATVES
TURIM UŽTVINDYTI SAVO POEZIJA!“
aiškiai manė, kad pašnekėjo
kaip reikiant ir, kad aš
negalėsiu į tai atsikirsti.
nužingsniavęs prie lango
rūsčiai pažvelgė laukan.
„šūdas, jau du metus
neturėjau bobos!“ – pasakė.
„gurkštelk dar alaus,“ – pasiūliau.
atsisukęs ir dėbtelėjęs į mane
jis sušuko: „ei? kas tau, žmogau?
netekai DRĄSOS?
kur tavo VYRIŠKUMAS?“
nutylėjau.
senas bitnikas ištuštino savo alų,
nežymiai šyptelėjo Brando
šypsena
tada
pasitaisė savo šaliką,
dar kartą nulėkė į tualetą,
atsisegė užtrauktuką,
išsitraukė,
šiek tiek pavarvino,
užsitraukė.
dar kartą veidrodyje
patyrinėjo savo veidą.
tada pareiškė: „ŽMOGAU,
MUMS REIKIA DAUGIAU POETŲ!
PASAULIUI REIKIA DAUGIAU
EILĖRAŠČIŲ!“
pakilau ir nuėjau į virtuvę
atsinešti dar alaus.
šaldytuvas, kai aš jį atvėriau,
buvo mielas ir tylus.
jį uždarant, durys vos
caktelėjo.
atsikimšau butelį ir
gerokai iš jo truktelėjau.
o gretimame kambaryje
vis dar tebepurkštavo senas bitnikas.
Bukas TV pokalbių šou laidoje, Paryžius, 1978 m.
