Darbininkų judėjimo istorija pilna skaudžių pralaimėjimų... Visgi kai kurie iš jų, kad ir kokie skaudūs bebūtų pažiūrėjus atgal, virto laimėjimais. Kodėl? Kokie tų pralaimėjimų privalumai?

         Čikaga ir Gegužės pirmoji. Garsiausia iš pralaimėtų kovų turbūt yra Čikagos demonstracija, policijos susidorojimas ir vienuolika nuteistų mirti beipakartų vadų... Bet jie laimėjo. Laimėjo, nes reikalavo ne ilgesnės grandinės ar erdvesnio narvo, o pasikėsino į kapitalizmo šventenybę – darbą. Jie pareikalavo 8 valandų darbo dienos, tas reikalavimas plito po pasaulį ir beveik visur tapo realybe.

         Paryžiaus komuna. Ji pralaimėjo. Vadai ir dalyviai buvo sušaudyti arba ilgiems metams pakliuvo į katorgą. Bet jų šūkis – „Laisvė, lygybė brolybė“ – tapo šių dienų Prancūzijos norma.

         Vogta duona. Daugybė Europos anarchistų sėdo į kalėjimus arba buvo nužudyti už duonos ir maisto parduotuvių plėšimus. Tų plėšimų tikslas buvo vienas – išdalinti maistą alkstantiems. Ryždamiesi tam, jie nesitikėjo, kad išvengs bausmės, neretai net nesislėpė... Jie laikėsi J. Prudhono išsakyto principo „Nuosavybė – tai vagystė“ ir rūpinosi, kad ši vagystė nežudytų žmonių... Ką jie pasiekė? Manau, tai jų nuopelnas, kad Europoje jau senokai nebėra bado. Kaip sakė P. Kropotkinas: „Ekspropriacija – sena gera anarchistinė idėja“. Anarchisto svajonė – vogta duona pamaitinti pasaulį – aktuali ir šiandien, nes milijonai žmonių badauja. Anarchisto užduotis būtų ne pavogti duoną iš žmonių, o atimti iš ją pavogusio kapitalisto. Tai visada laimėjimas.

         Teisingieji Ročdeilio pionieriai. Tai dar viena pasaulyje gana plačiai žinoma „lūzerių“ istorija. 1843 m. Ročdeilio (Rochdale) miesto audėjai pakilo į streiką, reikalavo didesnio atlyginimo ir ... pralaimėjo. Praradę viltį, beveik neturėdami ko valgyti, jie svarstė, ką daryti. Prašyti pašalpų neleido savigarba. Emigruoti? Savanoriškos tremties jie nenorėjo.

         Ir nusprendė ... Pašalinti iš savo gyvenimo tarpininkus, pirklius ir kapitalistus! Ročdeilio darbininkai Įkūrė kooperatinę vartotojų bendrovę. Jų tikslai skambėjo gana utopiškai: „Kai tik ateis laikas, bendrovė imsis organizuoti gamybą, paskirstymą, visuomenės auklėjimą ir valstybinę valdžią...“.

         Ročdeilio pionierių suformuluoti principai buvo tokie (pagal P. Šalčių):

         1) kapitalas turi būti sudėtas pačių narių ir duoti palūkanas;

         2) nariams tiekiami produktai turi būti geros rūšies, matuojami tikru svoriu ir saiku;

         3) prekių kainos turi būti vidutinės, kokios būna prekyvietėse;

         4) perkama ir parduodama tik už grynus pinigus;

         5) pelnas skirstomas proporcingai;

         6) visi nariai turi lygias teises visuotiniame susirinkime;

         7) valdybą sudaro periodiškai perrenkami asmenys;

         8) tam tikra pelno dalis skiriama auklėjamiesiems reikalams.

         Nežiūrint judėjimo pradininkų ekonominio neįgalumo (už pirmuosius metinius įnašus nebuvo galima nupirkti nė avižų maišo) ir tikslų utopiškumo, kooperatinės Ročdeilio bendrovės tapo pasaulinio tokių bendrovių judėjimo sėkmės raktu. Skurde ir neviltyje jie atrado sėkmės raktą.

         Profesinės sąjungos. Man įstrigo seno švedų darbininko istorija. Jis pasakojo apie savo tėvą, kaip tas dalindavo po algos parneštus pinigus... Šeima buvo neturtinga ir pinigų nuolat trūko, bet tėvas pirmiausia atskaičiuodavo nario mokestį profsąjungai. Jis žinojo, kad jo ir jo šeimos materialinės gerovės pagrindas – ne gerovės valstybė, ne politikų pažadai, o kolegų solidarumas. O tą žinojimą jis išsiugdė skaudžiai pralaimėtais streikais...

         Aš labai norėčiau naudotis tų pralaimėjimų teikiamais privalumais jau vien tam, kad nepralaimėčiau kartą jau pralaimėtų kovų.

         Svetimas
         2008.07.17