Pradėsime nuo pankų. Jie yra vieni iš daugelio Robino Hudo palikuonių, išdidūs proletarai su „Humanos“ džinsais ir snobams į akis kaišiojamu viduriniu pirštu, tiesa, jų šukuosenoms reikia labai daug lako, kuris kainuoja ne mažiau kaip 20 litų ir ardo ozono sluoksnį. Pankai mėgsta gerti degtinę, daužytis mosh pituose ir būti maištingai nusiteikę. Gotės su pankais nedraugauja, jos malasi savo sijonuose ir dievina Amy Winehouse makiažą (jos pačios nekenčia, nes ji – narkomanė). Jei vyriškosios arba neaiškios lyties asmuo atrodo kaip gotė, tai jis ne gotas, o emo. Emo tipas yra naujas, o gotės – senas (gotika radosi XII amžiuje), tačiau jie abu yra liūdni, juodi ir ne daugiau kaip dvidešimties metų. Juodi yra ir metalistai, bet jie yra ne liūdni, o pikti ir dėl to nekenčia gočių ir emo. Metalistai yra maždaug dviejų metrų ūgio, o jiems svarbiausia – ilgi plaukai, kurie visada yra tvarkingai sušukuoti. Metalistai mėgsta alų ir nemėgsta politikos. Apskritai jie yra gana dori žmonės, juos gali sujaudinti netgi muzika, bet tik tada, kai jie krato galvas.
Hiphoperiai yra aktyvistai – jie ir paišo graffiti, ir važinėja riedlentėmis, ir kovoja dėl ekologijos, ir rašo poetiškus repo tekstus, ir visur suspėja, nors vaikšto lėtai, nes jiems trukdo iki kelių nusmukusios kelnės. Be to, jie – abstinentai. Prie šios gražios gaidos tinka ir mergaitės, kurios yra tokios jaunos, kad dar net neturi pavadinimo. Susitikusios jos bučiuojasi ir klykia, visada yra linksmos, o jei pasitaiko liūdna, vadinasi, ji – tikra romantikė. Jų gyvenimo džiaugsmas reiškiamas spalvingais drabužiais (NB: ne, jos ne hipės, hipiai seniai mirę). Jos visos yra menininkės, dažnai lankosi ŠMC, visos priklauso Alinos Orlovos gerbėjų klubui ir skaito „Šiaurės Atėnus“.
Dar yra naktinių klubų gyventojai, jie visi yra didžėjai, rengiasi baltai, tamsoje nešioja akinius nuo saulės ir teigia nevartojantys ekstazio. Jie klauso labai daug muzikos, bet jos negirdi. Fifos nuo klubinėtojų paprastai nesiskiria, jų tik kojos šiek tiek ilgesnės. Užtat dažniausiai nuo jų skiriasi forsai. Kaip visiems žinoma, jie dėvi „Adidas“ gaminius su juostelėmis bei blizgančius smailėjančius batus ir gyvena Kaune.
Visi tie, kurie netinka nė vienam iš šių apibrėžimų, yra neutrali liaudis. Apie juos nieko pasakyti negalima, nes jie visi skirtingi.
Vienas svarbiausių požymių skirstant jaunimą į šias kategorijas yra jų klausoma muzika. Visiškai aišku, kad pankai klausosi punk rock – prieš trisdešimt metų tai buvo „The Ramones“, „The Clash“ ir „Sex Pistols“, dabar tai „Green Day“ ir „The Offspring“. Netikros pankės klausosi Avril Lavigne. Gotės grigališkųjų choralų nesiklauso, jos mėgsta „Evanescence“ ir „Marilyn Manson“. 10–13 metų emo verkia klausydamiesi „Tokio Hotel“, 14–18 metų nebeverkia, bet klausosi „My Chemical Romance“. Gotės ir emo mėgsta ir kai kurias heavy metal grupes, tačiau metalistai tokias grupes laiko šio stiliaus išniekintojais. Kiekvieno tikro metalisto grotuve rasite „Iron Maiden“, AC/DC, „Judas Priest“ ir „Metallica“ (iki 1989 metų).
Tikri hiphoperiai klausosi mums nežinomų pavadinimų JAV andergraundinio repo, o netikri džiaugiasi per MTV rodomais šovinistinės pakraipos pop rap vaizdo klipais. Geriausiai plačiajai visuomenei pažįstamo reperio Eminemo pirmieji nekenčia, o antrieji repu tik dėl jo ir susidomėjo. Visos be išimties „šypsenėlių“ mergaitės, be jau minėtos Alinos Orlovos, dievina gryną ir maišytą folk bei dainuojamąją poeziją, tiesa, joms patinka ir kitokia muzika, bet tik ta, kuri yra nuoširdi. Klubinėtojai klausosi to, ką klubuose leidžia didžėjai. Fifos – ką transliuoja radijas, o forsai – rusiškos popmuzikos.
Dabar jau galėtume pereiti prie muzikos ir jos klausytojų išvaizdos bei pasaulėjautos tarpusavio sąveikos mechanizmo. Šiai temai visapusiškai išnagrinėti reikėtų išsamios psichologinės analizės, tad čia bus minimi tik patys esmingiausi ir galbūt akivaizdūs dalykai. Nuo Elvio laikų mėgstama muzika yra vienas dažniausiai jaunimo išvaizdą lemiančių veiksnių. Galima prisiminti kad ir „The Beatles“ šukuosenas ar dešimtmečiu vėliau klestėjusį glam metal stilių, vertusį jo gerbėjus vaikščioti su aptemptomis blizgančiomis kelnėmis, batais aukšta platforma, keistais aksesuarais ir dar keistesnėmis šukuosenomis.
Kitas akivaizdus pavyzdys yra per vieną 1991 metų naktį visus Vakarų pasaulio jaunimo blizgučius ir macho įvaizdį pakeitęs grunge stilius, kurio ryškiausias atstovas ir idėjinis vadas buvo Kurtas Cobainas – visiems žinomo tragiško likimo muzikantas, savo išvaizdai skyręs mažiau dėmesio nei bet kas kitas per visą popmuzikos istoriją. Tuo metu aukštąja mada tapo sulipę plaukai, nudrengti megztiniai ir „inkariukais“ vadinami sportbačiai.
Ieškant muzikos ir išvaizdos abipusės įtakos egzistavimo įrodymų, visai nebūtina žvalgytis po užjūrius. Užtenka savaitgalio vakarais pasivaikščioti po bet kurį didesnį Lietuvos miestą, ir natūraliai kyla klausimas, kodėl jaunimas (ir dažnai ne tik jis) jaučia tokį milžinišką poreikį išoriškai demonstruoti, kokios muzikos klausosi, bet ne, tarkim, kokį rašytoją mėgsta, ką kolekcionuoja ar kaip sportuoja.
Pats mechanizmas gana paprastas: pradeda patikti kokia nors muzikos grupė ar atlikėjas (devyniais atvejais iš dešimties lemiamą įtaką tam turi draugai), šiais laikais pamatyti atlikėją galimybės neribotos (internetas, televizija), pradedama suvokti, kodėl draugai atrodo taip, kaip atrodo, gatvėje į panašius atkreipiamas dėmesys ir net sąmoningai nepastebima, kad staiga užsinorima tokių pat drabužių. Lėčiau ar greičiau keičiasi apranga, negana to, pavyzdžiui, vieną iš metalo grupių pamėgusiam jaunuoliui ima atrodyti, kad vienintelė gera drabužių spalva yra juoda, kad prie kelnių būtina grandinė, jis pradeda augintis plaukus, domėtis motociklais, skaityti fantastinę literatūrą, mokytis groti gitara. Įrodymas, kad jaunuolis jau tapo tikru metalistu, yra vien „teisingos“ muzikos klausymas ir idėjiškai bei stilistiškai kitokios muzikos laikymas žemesne išraiškos forma. Tokie daugiau ar mažiau kardinalūs virsmai būdingi visoms minėtoms kategorijoms, išskyrus „šypsenėlių“ mergaites, kurių bendrai sąmonei yra įgimta tolerancija, ir, žinoma, forsus bei fifas, kurie save suvokia kaip socialiai, o ne muzikiniu požiūriu teisingas kategorijas.
Štai taip artimiausius penkerius metus, o tinkamai susiklosčius aplinkybėms – ir visą gyvenimą turime susiformavusią asmenybę su griežta pasaulėžiūrine sistema ir bendraminčių būriu. Ko daugiau bereikia? Į drąsiau išoriškai save išreiškiančius atsigręžiama gatvėje, apie juos šnibždasi troleibuse susispietę pensininkai, garsiai iš jų besijuokiančius vaikus tramdo moralios mamos. O kiek yra ne taip radikaliai atrodančių, pasirenkančių vieną ar kitą stiliaus elementą (perplėštus džinsus, vien juodus, vien baltus ar vien margus drabužius, kerzus ar riedlentę, kuria nevažinėja)! Kiek jaunuolių... kokie jie visi gražūs...
Kažkur čia jau reikėtų pradėti kalbėti apie konformizmą, bandos jausmą, beribį masinį troškimą būti originaliam, apgaulingai šventą įsitikinimą, kad esi išskirtinis, apie maištavimą smėlio dėžėje ir popsą... Gotišką popsą, reperišką popsą, pankų, metalistų, techno, Orlovos popsą. Popsas – tai, kas patinka daugeliui, kas lengvai prieinama, greitai suvartojama ir greitai išaugama. Popsas – tai, ko nekenčia, prieš ką maištauja subkultūros. Tu negali mėgti popso, nes tai yra blogis, nes jį dainuoja Britney, o Britney yra kvaila.
Bet kas yra subkultūros ir kur jos slepiasi? Dar tikslesnis klausimas būtų: kur čia kultūra? Ta su veiklos formomis ir produktais, su sistemomis, suteikiančiomis galimybę kurti dvasines ir materialines vertybes. „Sistema“ yra antras daugiausiai jaunimo neapykantos sulaukiantis žodis. Tu negali nemaištauti prieš sistemą, nes ji yra Seimo ir pensininkų išmislas. Betgi blogiausia, kai sistemos nėra, nes tada telieka įsivaizduoti, kad apsirengęs savo absurdiškais drabužiais esi mažiausiai Martinas Lutheris Kingas.
Pusę amžiaus subkultūros klykdamos lakstė paskui „The Beatles“, gadino valstybės nuosavybę su „The Rolling Stones“, protestavo prieš karą su Bobu Dylanu, paskui protestavo prieš Bobą Dylaną su elektrine gitara, kvaišinosi hipių festivaliuose, džiaugėsi nepripažinimu su „Sex Pistols“, garbino šėtoną su „Black Sabbath“ ir dar daug visko darė. Tada atėjo Kurtas Cobainas, kuris nieko negarbino, kuris baisėjosi popkultūra ir norėjo būti jos antiherojumi, to paties iškart užsinorėjo ir šimtai tūkstančių naujakurės subkultūros atstovų. Kurtas nusižudė, ir visi verkė. Tada atsirado „Backstreet Boys“, o iš subkultūrų teliko mirusius ar nusenusius stabus besivaikantys paaugliai, kurie po dešimtmečio jau nebeprisiminė, ką vaikosi.
Subkultūra geriausiu atveju yra tik paskui lyderį sekiojanti, jo judesius kartojanti gauja, suvienodėjusios sąmonės ir išvaizdos individai, vienos asmenybės generuojamas idėjas priimantys kaip savas. Taip dar buvo prieš penkiolika metų, o dabar net lyderių nebėra, nes niekas nebegirdi muzikos, nes niekas net į netolimą praeitį nebeatsigręžia. Kokios tai idėjos, jei jas sugalvojai ne pats. Kodėl dar neprasidėjo kultūrinė revoliucija, jei tavo nuomonė tokia pati kaip milijonų žmonių abiejose Atlanto pusėse. Kokia tai kultūra, jei tik išvaizda yra svarbi.
Dabar visi kam nors priklauso, turi išlaužę kokį stiliuką, visi mąsto laisvai, maištingai ir originaliai. Kolektyvinis niekada neįvyksiančio maišto mentalitetas. Aš verčiau palaikau tą neutralią liaudį, kuri neturi aprangos kodo, kuri pasiduoda srovei ir sistemai. Aš verčiau palaikau forsus ir fifas, nes jiems nusispjaut į maištą ir kultūrą. Pasakysit, kad jie yra masinės produkcijos vergai ir prakeikti bailiai? Manot, šiais kultūrų laikais nereikia drąsos vaikščioti po miestą su aukštakulniais, miniaku, balta palaidine su blizgančiu užrašu „Kiss me“ ir soliariume tiuninguotu vaikinu? Šimtai grandinėmis žvanginančių originalų vysis jus senamiesčio gatvėmis... Jums tai neatrodo baisu?
Prasidėjus 1992 metams, „Nirvana“ buvo populiariausia muzikos grupė pasaulyje, o jų „Smells Like Teen Spirit“ – populiariausia daina. Patyčios iš abejingų paauglių ir popkultūros, tapusios tų pačių paauglių ir popkultūros himnu. Vaizdo klipe amerikietiškų koledžų simboliai – sirgalių šokėjos kraiposi su anarchistų emblemomis ant krūtinių, o susikūprinusi superžvaigždė stūksančiai gerbėjų miniai į veidus spjauna jų pačių žodžius: „Here we are now, entertain us“ („Mes čia, linksminkit mus“). Prasmės ir beprasmybės, revoliucijos ir jos neįmanomybės mišinys. Pelniusi šlovę, kurios siekė visą gyvenimą, įtūžusi superžvaigždė iki užkimimo rėkia „A denial!“ („Neigimas!“) ir geriausiu metų įvykiu pavadina savo garsiausio kūrinio parodiją („Weird Al“ Yankoviciaus „Smells Like Nirvana“). Kurtas Cobainas yra visų subkultūrų svajonių herojus – popkultūros nekenčianti popkultūros ikona.
Aš kalbu apie muziką, kuri tėra madinga priedanga. Viena muzika yra „teisinga“, kita – ne. Ji nebe vienija, o segreguoja. Ją už tave pasirenka kiti. Tai vien popsas, tik pavadintas skirtingais vardais. Vien garsai iš iPod, slopinantys troleibusinį triukšmą. Muzika nieko nebekainuoja, nes niekas jos ir nepirktų.
Aš kalbu apie maištą, bet maištas yra neįmanomas. Herojai savanoriškai sulipa į masinio vartojimo laužą, pasibaisėję trumpai suplevena ir su palengvėjimu sudega. O aplink šokinėjantys sekėjai šūkauja: „Fuck the system!“ Maištas visada tampa tuo, prieš ką kovoja. Matyt, tai yra priežastis nebandyti.
Šatėnai
2008.m. Nr. 901
