„Gyvenimas eina tolyn, po 2 metų tik artimiausi draugai prisimins, todėl keliu taurę už Gintarą, labai gaila, bet tenka išgerti jau kaip už velionį.“ Tokią žinutę, parašytą 2006 m. rugpjūčio 8 d., radau tarp daugybės interneto komentarų. Žinutės autorius buvo teisus – G. Beresnevičiaus 2 metų mirties sukaktį Lietuvos sociumas ir žiniasklaida sutiko mirtina tyla. Tiesa, girdėjau, kad, grupė aktyvistų neseniai iškėlė idėją įrengti Gintaro atminimo vietą netoli Lietuvos rašytojų sąjungos būstinės. Tačiau yra ir nemažas pavojus, kad šią idėją numarins rašytnamio funkcionieriai. Ar mus tenkina, kad Gintaro atminimas buvo pagerbtas keliomis pomirtinėmis knygomis ir standartiniu įrašu antkapyje Kauno Romainių  kapinėse? (dp)