3-asis zino PAŠTEC numeris: Mujeres libres
aktyvizmas

   Jauni mūsų draugai Vilniaus anarchistai išleido jau trečiąjį zino „Paštec“ numerį. Jame rasite pasakojimą apie Bulgarijos anarchistus, italų anarchisto Enrico Malatestos tekstą, webzinų apžvalgą bei žiupsnelį anarchistų kūrybos.

   Sveikiname draugus ir siūlome straipsnį iš zino.
 

   Mujeres libres // Laisvosios Ispanijos moterys

   1920-1930-aisiais daugumos ispanų gyvenimo sąlygos buvo prastos. Ypač sunku buvo moterims, nes jos finansiškai buvo priklausomos tik nuo vyrų.

   Namų ruošos darbai bei vaikų priežiūra buvo išskirtinai moteriški darbai, o dirbančios moterys gaudavo perpus mažesnį atlyginimą nei vyrai. Vyrai ir moterys gyveno gana atskirus gyvenimus: moterų veikla dažniausiai sukosi aplink kitas moteris – šeima, kaimynės, bendradarbės, moterys, tiesiog sutiktos parduotuvėse ar turguose; vyrai, priešingai, turėjo platesnes veiklos sritis, nors taip pat daugiau bendravo tik su vyrais – gamyklose, sąjungos susitikimuose ar vietiniuose baruose. Moterų asmeninis gyvenimas taipogi buvo suvaržytas – netekėjusios moterys negalėdavo pasirodyti viešumoje be skarelės ir jos vis dar būdavo ištekinamos iš išskaičiavimo... Netgi CNT (Ispanijos anarcho-sindikalistų darbininkų konfederacija) veikloje buvo įsitraukę nedaug moterų, todėl jų prasta padėtis visuomenėje nebuvo gausiai aptarinėjama CNT susitikimuose. Tam, kad pagerinti esamą situaciją, dar keli metai iki Ispanijos pilietinio karo pradžios, Barselonoje ir Madride moterys anarchistės pradėjo burtis į organizacijas, o prieš pat karą sukūrė tinklą aktyvisčių, kurios netrukus susijungė į Mujeres Libres (Laisvosios moterys) organizaciją. Po dviejų metų oficialaus gyvavimo, 1936-ųjų rugsėjį organizacijoje jau buvo apie 30.000 narių.

 

   Organizacija vienijosi su sąjungomis, kurios siekė lygių teisių darbovietėse. Tam, kad skleistų savo idėjas, Mujeres libres leido žurnalą ir rašė straipsnius į įvairius anarchistinius leidinius, taip pat keliaudavo po kaimus ir skelbdavo moterims savo mintis. Tačiau vis dėlto moterų organizacija susidūrė su didžiule problema – dauguma vyrų anarchistų, kad ir kokias idėjas jie skelbtų, grįžę namo tapdavo „namų valdovais“, taigi ir į Mujeres libres veiklą buvo žiūrima abejingai. Dėl šios priežasties organizacija nusprendė išlaikyti savo autonomiškumą ir nesijungti prie didžiųjų anarchistų organizacijų. Būdamos nepriklausomos nuo kamieninių organizacijų, jos galėjo sukoncentruoti savo veiklą į būtent moterų nelygiavertiškumo problemos visuomenėje sprendimą. Mujeres libres atmetė populiariojo feminizmo idėjas „dėl geresnės padėties visuomenėje išsikovojimo“ ar „moteriškosios hierarchijos sukūrimo vietoj egzistuojančiosios vyriškosios“. „Mums reikėjo savos organizacijos, kad pakovoti už save. Nes būtina dirbti kartu – vyrams ir moterims, kovoti kartu; jei mes to nedarysim, niekada nelaimėsim socialinės revoliucijos.“

 

   Mujeres libres veikė keliomis kryptimis. Pirmosios tikslas buvo ruošti ir lavinti moteris, kad šios suvoktų esančios lygiavertės visuomenės narės, antrosios – įtraukti moteris į anarchistų veiklas. Daugelis moterų negalėjo įsitraukti į anarchistų veiklas vien dėl to, kad privalėjo rūpintis vaikais, todėl vienas pirmųjų Mujeres libres darbų buvo vaikų dienos centrų įsteigimas. Švietimas taip pat buvo svarbi organizacijos veiklos dalis. To meto Ispanijoje neraštingumas buvo didžiulė problema, taigi Laisvosios moterys įsteigė Casa de la Dona mokyklą, kurią nuo 1938-ųjų gruodžio kasdien lankė 600-800 moterų. Ten buvo mokoma nuo skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pagrindų iki profesionalios mechanikos, žemės ūkio, taip pat buvo sąjungos organizavimo, sociologijos ir ekonomikos pamokų. Organizacija tikėjo, jog išsilavinimas leis moterims išsilaisvinti nuo „trigubo įkalinimo“ – pavergimo būti ignoruojama, pavergimo būti gimdytoja ir pavergimo būti moterimi. Išsilaisvinimas turėjo leisti moterims daug aktyviau dalyvauti revoliucijoje. Moterys įsteigė greitosios pagalbos ligoninę, kur buvo gydomi sužeistieji revoliucinių kovų metu, 1938m. Barselonoje atsidarė gimdymo namai, kuriuose buvo rūpinamasi gimdyvėmis, pasakojama apie vaikų ir motinų sveikatą, gimstamumo kontrolę ir seksualumą. Taip pat buvo vykdomos pratybos milicijos moterims – rengiamos šaudyklos ir lavinamas taiklumas. Iki 1936m. lapkričio moterys ir vyrai kartu kovojo frontuose prieš fašistus, bet valdžia nutarė „militarizuoti“ milicijas ir moterims įsakyta pasitraukti iš fronto.

 

   Revoliucija atnešė daug socialinių pokyčių: pradėtos svarstyti senos viltys, prielaidos, elgesio normos. Mujeres libres buvo organizacija, kuriai rūpėjo tuo metu kylančios, bet kitų kairiųjų organizacijų neaptariamos problemos. Socialinę revoliuciją įvykdė žmonės, tokie kaip moterys iš Mujeres libres, kurios reikalavo radikalių pokyčių konservatyvioje visuomenėje. Kai respublikonų valdžia bei CNT lyderiai prieš Franko fašistus sukoncentravo jėgas „populiariajame fronte“, socialinė revoliucija ir Mujeres libres veikla liko nuošalyje. Niekas nebebuvo daroma, jog antifašistinės jėgos nebūtų pavergtos „vakarų demokratijos“. Karas vyko nebe dėl Ispanijos, bet dėl parlamentinės valdžios. Taip nutikus, revoliucija žlugo ir karas prieš Franko buvo pralaimėtas.