Revoliucinių knygų leidykla „Kitos knygos“, anksčiau išleidusi Ernesto Che Guevaros „Bolivijos dienoraštį“ (2007) ir „Partizanų karą“ (2007), Lietuvos skaitytojamas neseniai pateikė ir trečiąją šio autoriaus knygą - „Motociklininko dienoraštis“. Šioje knygoje Ernestas Che Guevara aprašė savo 1952 m. kelionę po Pietų Ameriką, nusidriekusią per Argentiną, Čilę, Peru, Boliviją ir Venesuelą. Būsimam revoliucionieriui, o tada - medicinos studentui, buvo vos 23 metai. Galingu motociklu „La Ponderosa II“ du draugai nukeliavo 12 tūkstančių kilometrų, savo akyse matė Lotynų Amerikos gyventojų skurdą ir neviltį. Vaikinams teko padirbėti įvairiausių darbų – nuo gaisrininkų iki futbolo trenerių, patirti meilės istorijų ir nuolat sukti galvas, kaip susirasti maisto ir prisiglausti nakčiai. „Motociklininko dienoraštis“ - jaudinančių dramų ir banalių komedijų pilni užrašai - atskleidžia to meto Pietų Amerikos panoramą, pasakoja apie jos gyvenimą, nelaimes ir džiaugsmus, apie čia klestinčią socialinę neteisybę. Būtent po šios kelionės Che Guevarai kilo mintis, kad visos Lotynų Amerikos šalys yra vienas darinys be jokių sienų, kuris gali kilti į kovą už laisvę ir socialinį teisingumą.
„Šis pasakojimas – tai ne įspūdingų žygių aprašymas, ir ne koks „truputį nepadorus pasakojimas“ – tokių ketinimų niekada nebuvo. Tai kelionės ir gyvenimo fragmentai, kai du žmonės, paskatinti tų pačių siekių ir svajonių, praleido tam tikrą laiką drauge. Per devynis gyvenimo mėnesius žmogus gali mąstyti apie daugybę įvairiausių dalykų, pradedant aukštomis filosofinėmis spekuliacijomis ir baigiant įkyriai besisukančia mintimi apie dubenėlį sriubos, tiesiogiai susijusia su gurgiančiu skrandžiu; bet jeigu jo galva bent kiek pramušta nuotykiais, per tą laiką žmogus tikrai gali patirti tokių akimirkų, kurios gali sudominti kitus, o jų aprašymas neišvengiamai tapti kažkuo panašiu į šiuos užrašus.“ („Motociklininko dienoraštis“).
Knygoje pateikiamas Ernesto Che Guevaros dukters Aleidos įvadas ir pastabos pirmajam leidimui. Dienoraštis gausiai iliustruotas paties Che Guevaros fotografuotomis kelionių nuotraukomis.
Siūlome susipažinti su Aleidos Guevaros March parašytomis knygos įžangomis:
Aleida Guevara March
Įvadas
Kai pirmąkart skaičiau šiuos užrašus, jie dar nebuvo virtę knyga, ir aš visai nenutuokiau, kas juos parašė. Kadangi tuomet buvau dar jauna, pasijutau artima tam žmogui, kuris taip nuoširdžiai pasakojo savo nuotykius. Vėliau beskaitydama, aišku, ėmiau įtarti, kas tas žmogus, ir buvo tikra laimė sužinoti, jog esu jo dukra.
Neketinu jums išpasakoti to, ką patys atrasite skaitydami šį kūrinį, bet neabejoju, kad perskaitę vėl norėsite sugrįžti į kai kuriuos puslapius, kad pasimėgautumėte tuo aprašytu grožiu ir tais stipriais, kunkuliuojančiais jausmais.
Buvo akimirkų, kai tarsi išplėšdavau iš Granado jo vietą ant motociklo, stipriai prisispausdavau prie tėčio nugaros ir keliavau kartu per kalnus ir ežerus. Prisipažinsiu, kad palikdavau jį vieną tik kai kada. Ypač tada, kai jis galėdavo taip įspūdingai aprašyti tai, ką patyrė, kaip aš pati niekada negalėčiau papasakoti, ir savo veiksmais dar kartą įrodė, koks jis gali būti doras, bet netradicinis žmogus.
Atvirai kalbant, skaitydama jutau, kad vis labiau ir labiau įsimyliu tą jaunuolį, kuriuo buvo mano tėvas. Nežinau, ar išgyvensite šiuos jausmus kartu su manimi, bet puslapis po puslapio sekdama jo kelionę, geriau pažinau jaunąjį Ernestą, kuris išvyko iš Argentinos, trokšdamas nuotykių ir svajodamas apie didžius dalykus, bet atrasdamas mūsų žemyno tikrovę, brendo kaip žmogus ir kaip sociali būtybė.
Pamažėle pamatėme, kaip jo svajonės ir siekimai pasikeitė. suvokęs daugelio žmonių skausmą ir rūpesčius, jis pats persismelkė tuo sopuliu.
Jaunuolis, kuris iš pradžių mus juokino savo paikystėmis ir beprotystėmis, vėliau ima jaudinti – kuomet pasakoja apie sudėtingą Lotynų Amerikos indėnų pasaulį, jų skurdą ir nuolatinį išnaudojimą. nepaisant to, jis nestokoja humoro, kuris visad buvo jam būdingas, tik dabar jau kitoks: daug įžvalgesnis, daug subtilesnis.
Mano tėvas, „ese, el que fue“ (tas kuris buvo), mums parodo Lotynų Ameriką tokią, kokią mažai kas pažįsta, aprašydamas gamtovaizdį tokiais žodžiais, kurie nuspalvina atvaizdą, pasiekiantį mūsų jusles, mes matome daiktus, kurie išliko jo akies tinklainėje.
Jo proza gaivi, jo vartojami žodžiai mums leidžia išgirsti dar niekad negirdėtus garsus, kuriais mes tarsi įsiliejame į tą aplinką, pribloškusią jo romantišką prigimtį tiek grožiu, tiek brutalumu, o kartu jo kalbėjimas niekuomet nepraranda švelnumo, net kai jo revoliuciniai siekiai tampa daug šiurkštesni, nes jis suvokia, kad labiausiai varguoliams reikia ne jo, kaip gydytojo, žinių ir pagalbos, bet jo stiprybės ir atkaklumo, siekiant sukelti socialinius pasikeitimus, kad jie vėl atgautų orumą, kuris iš jų gyvenimo buvo atimtas ir per amžius trypiamas.
Tas jaunas nuotykių ieškotojas, trokšdamas žinių ir gebėdamas be galo mylėti, parodo mums, kad teisingai suprasta realybė gali giliai įsismelkti į žmogų ir net pakeisti jo mąstymą.
Perskaitykite šiuos užrašus, parašytus su tokia meile, taip sklandžiai ir nuoširdžiai, kurie labiau nei bet kas suartino mane su mano tėvu. tikiuosi, jog jais mėgausitės, ir linkiu, kad galėtumėte keliauti kartu.
O jei kartais pasitaikytų proga iš tikrųjų keliauti jo keliais, su liūdesiu pamatytumėte, jog daugelis dalykų vis dar nepakitę ar net pablogėję, ir tai bus iššūkis mums visiems – kaip ir tam jaunuoliui, kuris po daugelio metų tapo Che, – tiems, kurie jaudinamės matydami kaip realybė palaužia pačius silpniausius, tiems, kurie įsipareigojame padėti sukurti daug teisingesnį pasaulį.
Dabar jus palieku su žmogum, kurį pažinau ir kurį myliu taip stipriai dėl to, kad mokėjo parodyti ir savo stiprybę, ir švelnumą.
Gero skaitymo! Tik pirmyn!
2003 liepa
Aleida March de la Torre
Pastabos pirmajam leidimui
Ernesto Guevaros de la Serna „Kelionės užrašai“ pirmą kartą buvo transkribuoti iš asmeninio Che archyvo. Visi nutikimai, peripetijos ir milžiniškos avantiūros, dėl kurių jaunuoliui buvo verta išvykti į kelionę pažinti Lotynų Ameriką, tapo pasakojimu.
šie „užrašai“ pirmiausia atsirado dienoraštyje, kurį Ernestas rašė tuomet, kai 1951 metų gruodį kartu su draugu Albertu Granadu nusprendė iškeliauti taip trokštamu maršrutu. Jį pradėjo Buenos Airėse, vėliau suko Atlanto vandenyno pakrantės link, prie Pampos, per Andų kalnyną – į Čilę, o iš čia atsirado proga keliauti į šiaurę, į Peru ir Kolumbiją, kol pagaliau pasiekė Karakasą.
Vėliau Ernestas pats šiuos įspūdžius perkūrė kaip pasakojimus. Jie pateikiami skaitytojui taip, kad kuo labiau priartintų prie paties Che gyvenimo ir ypač – kad atskleistų mažai žinomą jo gyvenimo etapą, pilną stulbinančių poelgių, jo kultūrinį brendimą ir jo, kaip pasakotojo, gebėjimus – tai, nuo ko pradėjo formuotis jo stilius, išplėtotas vėlesniuose darbuose.
Tai ir galimybė įvertinti tuos ypatingus pokyčius, kurie įvyksta jo viduje, kai jis pažįsta Lotynų Ameriką „iš vidaus“, suvokia pačią jos esmę ir vis giliau perpranta Lotynų Amerikos identitetą, kas paverčia jį naujosios Amerikos istorijos pranašu.
Havana, Kuba, 1993
anarchija.lt info
2008 09 26
