Daugelis prisimena, kaip dar prieš porą mėnesių Lietuva džiaugėsi būsimuoju Ermitažo-Guggenheimo muziejumi. Š.m. birželio 11d. LR vyriausybės strateginio planavimo komitetas vienbalsiai pritarė sprendimui kuo greičiau pastatyti šį pasaulinio lygio statinį šalies sostinėje, netoli Baltojo tilto. Tuoj pat buvo sudaryta ir darbo grupė, iki š.m. rugsėjo 1d. turėjusi parengti detalų projekto finansavimo pagrindimą ir muziejaus įgyvendinimo planą iki 2013 m. Su visais kartu džiaugėsi ir ekspertai.eu. Mes ne tik sveikinome muziejaus architektūrinio konkurso nugalėtoją, bet ir teikėme naujus konstruktyvius siūlymus darbo grupei, siekėme aktyviai diskutuoti su visuomene ir ženkliai racionalionalizuoti kai kuriuos sprendimo priėmimo procesus. Kartojome teisingą kryptį nurodžiusio Artūro Zuoko žodžius, jog “darbo grupėje visi dalyvausim, ir dirbsim, ir darysim”.

 
     Visgi žiniasklaidoje tuo metu nepakankamai dėmesio buvo skiriama svarbiai aplinkybei (nors mes tai nuolatos pabrėždavome), jog projektą finansuos verslas. Tokio mastelio muziejaus statymas, mūsų manymu, neturėtų gulti ant mokesčių mokėtojų pečių. Atlikę išsamius tyrimus, sužinojome, jog individualių piliečių, verslo bendrovių, tarptautinių korporacijų rūpestis dėl šio projekto šiuo metu gerokai išaugo. Todėl norime paklausti – o ką gi per tą laiką nuveikė mūsų valdžia - vyriausybė, savivaldybė ir daugybė kitų į minėtąją darbo grupę kviestų viešojo administravimo institucijų? Nejaugi valstybės atstovai eilinį sykį sumanė tiesiog pasišildyti rankas tarptautinio dėmesio sulaukusio projekto šlovėje? Štai vasaros bėgyje piliečiams žadėta pateikti rimtos užsienio kompanijos “Booz Alen Hamilton” atliktos galimybių studijos rezultatus, tačiau šiandien viešojoje erdvėje tvyrantis štilis verčia sunerimti. Nesame nekantrūs paaugliai – ekspertai.eu puikiai supranta, jog įvairūs skubos tvarka sostinėje numatyti darbai, mokslo įstaigų monitoringas, šviesoforų įrangos patikra, etc. greičiausiai verčia atidėlioti šios išimtinai reikšmingos studijos pristatymą visuomenei. Deja, įtariame ir kai ką kita. Neatsitiktinai artėjant Seimo rinkimams projektą pamiršo ne tik vyriausybė, savivaldybė bei žiniasklaida, bet ir jo iniciatorius A. Zuokas.  

     Žvelgiame globaliai, todėl dar sykį teigiame – nesame nei “prieš” nei “už” konkrečius valdančiuosius asmenis. Pasaulinio muziejaus, kurio dėka Lietuva turėtų iškilti į visiškai kitą lygį, kontekste ne taip ir svarbu, kas ateity vadovaus sostinei – ar J. Imbrasas, kurio kompetencija spręsti apie šį muziejų yra, švelniai tariant, abejotina, ar A. Zuokas, ar kas kitas. Dėl ilgamečių savivaldybės vadovų kaltės Vilniaus miestas JAU prarado daugelio investuotojų pasitikėjimą. Kadaise visko prižadėję politikai nebesugebės 2009-ųjų iškilmėms pabaigti netgi Nacionalinio stadiono. O juk šiuolaikiško stadiono – tokius stadionus turi kiekviena save gerbianti Europos sostinė - įgyvendinimas yra nepalyginamai paprastesnis dalykas, nei pasaulinio lygio muziejus įkūrimas. Pastarąjį atidaryti iš pradžių taip pat žadėta 2009m. (vėliau planuota 2013m.). Deja, korumpuotos bei nestabilios politinės koalicijos ir politinės valios trūkumas - neišnykstantis mūsų posovietinės realybės bruožas. Kaip antai pareiškė „Transparency International“ Lietuvos skyrius, kartu su Lenkija Lietuva vėl “iškovojo” labiausiai korumpuotos pokomunistinės šalies vardą. Stebint naują ir daug kam netikėtą populizmo proveržį viešojoje politikoje, turime blaiviai pripažinti, jog šio “pasiekimo” vaisiai, deja, lydės mus ir artimiausiais metais. Visi puikiai žino, kad ir po eilinių Seimo rinkimų spalio mėn. vyks įprastas kėdžių perstumdymas ne tik Kultūros ministerijoje, bet ir sostinės savivaldybėje. Net ir nesigilinant į politines peripetijas, akivaizdu, jog minėtosios struktūros yra absoliučiai nepajėgios daugelio dėmesį patraukusios Išskirtinės  sėkmės istorijos naujajai Europos sąjungai paversti realybe.  

     Kodėl nesimokome nei iš svetimų, nei iš savų klaidų?

     Nors Lietuvoje įprasta daugybę kartų lipti ant to paties grėblio bei nesimokyti ne tik iš svetimų, bet ir iš savo klaidų, norime aiškiai pasakyti, jog nedarant kliūčių privačiai iniciatyvai, GALI būti kitaip. Esame puikiai susipažinę su muziejaus tarptautinės veiklos niuansais, todėl pateikiame Lietuvai NEVALSTYBINĮ muziejaus finansavimo scenarijų. Išstudijavome daugybę inversinių privataus ir viešo sektorių bendradarbiavimo faktorių ekonomikos nuosmūkio sąlygomis ir siūlome naujosios ekonomikos principais pagrįstą muziejinės franšizės modelį, pritaikytą Guggenheimo fondo veikloje JAV. Šis modelis, kurį, pavyzdžiui, šiuo metu naudoja Roterdame įsikūrusi Rem Koolhaas’o vadovaujama kompanija AMO (ši kompanija yra atlikusi ne vieną galimybių studiją ir Guggenheimo fondui)
bus netrukus pritaikytas netgi mūsų kaiminystėje. Rygoje po poros metų jau matysime itin ambicingo šiuolaikinio meno muziejaus bei privataus kultūros industrijų parko “Port City” įgyvendinimą (Andreisala krantinė). Jei neleisime valstybės institucijoms bei realių verslo procesų neišmanantiems politikams kištis į lietuviškąjį projektą, ne mažesnio mąsto užmojai gali būti įgyvendinti ir pas mus.  

     Beje, ignoruojant kultūrines verslo iniciatyvas, Guggengheimo muziejų statyba buvo žlugdoma ne tik Lietuvoje. Juk valdžios atstovai daugelyje šalių siekia išpešti naudos iš to, ką pasiūlo kūrybingi individai! Pavyzdžiui, Cesar Maia - kontraversiškasis Rio de Janeiro meras - istorijai “nusipelnė“ tuo, jog dėl jo finansinių machinacijų bei vėlesnio išsisukinėjimo nuo atsakomybės Brazilijoje taip ir nebuvo įgyvendintas žymaus architekto J. Nouvel‘io projektas. Taičungo (Taivanis) meras Jason Hu, iš pat pradžių taip pat godžiai uzurpavęs Guggenheimo statybos reikalus, galiausiai taip ir nesugebėjo įtikinti miesto tarybos, jog 250 milijonų USD kainuosiantis muziejus atneš naudą visiems šalies gyventojams. Negana to, pradėjęs reikšti niekuo nepragrįstas pretenzijas centrinei vyriausybei, jis prarado partnerių bei tarptautinių investuotojų pasitikėjimą. Ogi Taivanio miestas, savo ruožtu, jau prarado galimybę įgyvendinti puikų Zaha Hadid projektą. Toks pats likimas gali ištikti ir analogišką Z. Hadid projektą Lietuvoje. Todėl tik nuo mūsų pačių šiandien priklauso ar pasmerksime save panašiai nesėkmei.  

     Tai, kad Vilnius jau gerokai atsilieka globaliose varžybose (užtektų paminėti naujus kultūros industrijų planus Rygoje, Varšuvoje ir kitur), akivaizdu. Tiesiog primename: dar 2004m. „Financial Times“ grupės žurnalas „Foreign Direct Inverstment“ Vilniui suteikė Rytų Europos ateities miesto vardą. Komisija tuomet ypač palankiai įvertino tai, kad Vilnius per trumpą laiką pasiekė puikių ekonominių rezultatų, sparčiai išplėtė IT sektorių bei žadėjo sukurti žinių ekonomikos branduolius ir sustiprinti transporto ir energetikos infrastruktūrą. Lietuvos sostinė tuo metu buvo aplenkusi Baltijos regiono, Baltarusijos, Ukrainos, Vakarų Rusijos ir kitus Rytų Europos miestus. 2005m. birželį tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poor’s” įvertino verslo aplinkos stabilumą ir perspektyvą Vilniaus mieste. Atsižvelgę į svarbiausius rodiklius – augančią miesto ekonomiką, gerai išplėtotus įvairių paslaugų sektorius, pritrauktas ES fondų lėšas – tarptautiniai ekspertai tuo metu padidino Vilniaus kredito reitingą (t.y. tarptautinį įvertinimą) iki BBB+, perspektyva stabili.  

     Deja, toliau kol kas nepajudėjome, ypač naujosios ekonomikos pagrindą sudarančių kultūros industrijų srityje. Sostinės politikai galiausiai užmigo ant jų pačių neužpelnytos šlovės laurų. Gėdą prieš tarptautinius investuotojus dėl Nacionalinio stadiono nesėkmės jau patyrėme, tarptautinės žiniasklaidos atstovai bei visokio plauko skeptikai taip pat atkreipia dėmesį į kitas machinacijas mūsų sostinėje. Patys naujausi ekonominiai vertinimai didelio optimizmo tikrai nekelia – jie rodo nebent tai, kad Vilnius taip ir nesugebėjo sumažinti skolų bei korupcijos indeksų. Atrodo jau palaidota ir prieš keletą metų investuotojus bei šalies gyventojus džiuginusi Kauno-Vilniaus dvipolio idėja. O užuot pozityviems darbams intelektualinius resursus nukreipę ekspertai.eu šiandien yra priversti rūpintis tokių beviltiškų projektų kaip VEKS skaidrumu. Visgi gyvename globaliame pasaulyje, todėl tarptautinės finansinės suirutės sąlygomis mums rūpi ne vien užsienio partnerių akyse dėl VEKS‘o skandalo jau gerokai susikompromitavusio Vilniaus reitingai, bet visos šalies ekonomika. Turime sukurti į ateitį nukreiptą, naują Lietuvos įvaizdį.  

     Ar dar galime ką nors pakeisti?

     Į Lietuvos situaciją neblogai įsigilinusi minėtoji AMO kompanija šiandien teigia, jog Lietuvai siekiant kaip nors išlikti aktyvių tarptautinių rinkų tinkle, tuoj pat būtina skatinti ne paskirų miestų centrų ir senamiesčių aktyvumą, bet turizmui palankią regioninę plėtrą. Atsižvelgiant į naujus poreikius, būtina derintis ir prie informacinės ekonomikos mąstelių. Juk įsisenėjusių problemų taip ir neišsprendęs Vilnius naujojo modelio atitinkančios infrastruktūros šiuo atveju, deja, nebegali pasiūlyti. Tačiau dar ne viskas prarasta. Tiesiog pasaulio lygio muziejus turi būti įgyvendinamas tinkamoje vietoje. Birželio mėn. tyrime mes jau aptarėme Ermitažo-Guggenheimo muziejaus kūrimo netoliese Elektrėnų privalumus. Akivaizdžiai parodėme, jog Vilniaus mieste tokio muziejaus statyba neabejotinai vėluotų, detaliojo projekto derinimas bei su transporto ir paminklosaugos problemomis susiję faktoriai stabdytų racionaliai apskaičiuotų rentabilumo rodiklių įgyvendinimą.  

     Tuo tarpu, plyno lauko kultūrinės investicijos ne tik įgalins išvengti gręsiančių problemų, nuo kurių šiuo metu dūsta mūsų sostinė, bet ir gerokai pagreitins regioninės plėtros kokybinius indeksus. Beje, atsisakę valstybinių struktūrų „pagalbos“ (tiksliau - trukdymo) viską dar galime spėti pabaigti iki 2013-ųjų! Tam visiškai nereiktų organizuoti ir naujo brangaus architektūros konkurso. “Zaha Hadid Architects” firma šiandien neprieštarauja mūsų pasiūlytam naujomis sąlygomis modifikuotam muziejinės franšizės modeliui ir sutinka atsižvelgti į išplėstus regioninio turizmo poreikius. Šiuo atveju vilnietiškąjį maketą tektų koreguoti minimaliai, padidinant aukštingumo bei kitus reikalavimus ir palengvinant gerokai padidėjusių lankytojų srautų prieinamumą. Visų pirma reikėtų ženkliai praplėsti su muziejaus kompleksu susijusias multifunkcines media ir koncertų sales - juk tenka galvoti apie klasterių modelio principu pagrįstą naujo tipo industriją. Neseniai atgimusi džiazo fiesta - šiemet pagaliau vėl startavęs seniausias Lietuvoje džiazo festivalis "Elektrėnų žiburiai" - turėtų įgauti unikalų formatą ir pritraukti specifinę platesnio regiono publiką. Susidomėjimą vienintelio pasaulyje Ermitažo-Guggenheimo muziejaus prieigose vyksiančiu festivaliu jau parodė keletas autoritetingų užsienio muzikos agentūrų. Mat žinomų atlikėjų bei grupių pasirodymai paprastai planuojami keletui metų į priekį.   

     Pagal kviestinių tarptautinių ekspertų liepos mėn. atliktas apklausas, įvairių Vilniaus bei Kauno bendrovių lyderiai jau pritarė idėjai muziejų kurti ne transporto kamščiuose skendinčiame Vilniaus centre, bet naujai numatytoje erdvėje tarp Vilniaus ir Kauno. Didžioji dalis stambiųjų Kauno, Vilniaus srities bei Klaipėdos verslininkų (atitinkamai 73.4 proc. , 69. 4 proc. ir 51 proc.) atkreipė dėmesį į iškreipiamą natūralų turizmo rinkos mechanizmą, nes vyriausybei dabar pristatytas muziejaus projektas siūlo "įsprausti" kultūros kompleksą į jam svetimą finansinės infrastruktūros aplinką. Sprendimą statyti globalų muziejų ne sostinėje, bet tarp dviejų didžiųjų Lietuvos miestų apklausos dalyviai vertino kaip pozityvų iššūkį vystant naujas veiklos sritis kartu su užsienio partneriais. Ypač palankiai buvo atsiliepta apie numatytą patogų susisiekimą. Mat kartu su būsimuoju kultūros industrijų centru jau yra suplanuotos trys modernaus greitojo traukinio linijos; tarptautinį transportą palengvins naujas nedidelis verslo klasės Elektrėnų oro uostas. Būsimiems investuotojams pritarus, netoli muziejaus bus įrengti du kongresų centrai, numatytos ir kai kurių Vakaruose garsių vardinių gourmet restoranų plėtros gairės. Tarptautinių turizmo agentūrų duomenimis, naujos investicijos statant Ermitažo-Guggenheimo muziejų netoli Elektrėnų itin paspartintų ir prestižinių viešbučių kūrimąsį pačiame Lietuvos centre.

       Savo ruožtu, naujai formuojamame kultūrinių bei pramogų industrijų trikampyje Semeliškės-Žiežmariai-Musninkai (su informaciniu centru Elektrėnuose) taip pat atsirastų papildomos žirgynų bei elingo trasos, pramoginė laivyba, golfo laukai ir pan. Jau apskaičiuota, jog per vieną dieną vienas Vakarų Europos bei JAV turistas vidutiniškai šiame komplekse išleistų maždaug 1460 Lt. (kitų šalių turistų išlaidų analizė dar atliekama). Trijų pirmųjų metų (nuo muziejaus atidarymo) skaičiavmai atlikti pagal Cost Benefit Analysis (CBA) metodą. Juk įsisiūbavus finansinei paskolų krizei JAV, daugelis kompanijų siekia bendradarbiausi su Europos rinkoms priklausančiomis šalimis, ypač steigiant naujus investicinius kultūros fondus. Itin didelį susidomėjimą daugeliui su mumis bendravusių tarptautinių bendrovių sukėlė Vilniaus-Kauno dvipolio plėtojimo galimybė pačiame Europos centre. Rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT, o taip pat ir „Spinter“ atlikti tyrimai vertinant kompleksinius išlaidų aspektus būtent šiam laikotarpiui, rodo, jog dabartinės sąlygos yra kaip niekad ligi šiol palankios Elektrėnų komplekso įgyvendinimui. Todėl turime nebegaišti nė dienos!

     Pabaigai

     Beje, jei valdžios institucijos ateity sugalvotų realiai, pagal savo turimą kompetenciją, o ne pretenzingais svaičiojimais, prisidėti prie šio Lietuvą garsinančio projekto, sveikintume ir valstybės iniciatyvą. Neprieštaraujame kai kurių laisvosios rinkos ekspertų siūlymams, jog laikantis privataus - viešojo sektoriaus bendradarbiavimo principų naujos informacinės ekonomikos sąlygomis, valstybei reiktų palikti transporto tvarkos ir taisyklių priežiūros sritį. Viešasis sektorius šiuo atveju turėtų finansuoti ir naujos greitaeigės estakados virš Grigiškių statybas bei finansiškai įsipareigoti sklandžiam verslo klasės oro uosto įgyvendinimui per pustrečių metų. Taip laimėtume du dalykus – moderniais būdais sutvarkiusi Vilniaus-Elektrėnų susisiekimą, valstybė gerokai pasistūmėtų kariaudama vidaus karą keliuose; savo ruožtu, mūsų šalyje būtų išplėtota tarptautinė Europos centro transporto infrastruktūra. Realiai išspręsdama ypač avaringo ruožo nuo Gariūnų per Grigiškes greitkelio ruožo problemą, valdžia galėtų prisidėti prie transporto plėtros ir nors kartą įrodyti esanti pajėgi sutvarkyti bent jau kai kurias įsisenėjusias administravimo sritis. Netrukus tarp Vilniaus ir Kauno pradėsiantis kursuosi greitaeigis traukinys taip pat suteikia galimybę plėsti "Lietuvos geležinkelių" jurisdikciją, ilgainiui jungiantis su Elektrėnų tarptautiniu transporto mazgu. Tačiau valstybės kompetencijos jokiu būdu negalima sieti su kitais ekonominiais bei kultūriniais šio gigantiško projekto lūkesčiais! Ekspertai.eu nesiruošia metai iš metų laukti neprognozuojamų politikų malonių, kaip daro absoliuti dauguma prislėgtų ir nusivylusių Lietuvos kultūros veikėjų. Parodėme, jog patikėti šios idėjos įgyvendinimą valstybei ir jos klerkams būtų nedovanotina klaida ir nurodėme kitas, kur kas realesnes galimybes.
     

     2015 m. realiai pradėsiantis veikti kūrybinių industrijų trikampis (su informaciniu centru Elektrėnuose) Žiežmariai-Semeliškės-Musninkai:
     1. Ermitažo - Guggenheimo muziejus.
     2. VK Elektrėnų oro uostas
     3. Verslo centrų gildija
     4. Europinės dimensijos parkas
     5. Laisvojo sprendimo zona
     Violetinis apskritimas žymi suaktyvėjusio rentabilumo ir aktyvumo epicentro, skaičiuojant vienam gyventojui, zoną.

     ekspertai.eu
     2008 10 03